Literatūra (Vilnius) (Jan 2016)
KALTĖS METAMORFOZĖS ALBERT’O CAMUS ROMANE KRYTIS
Abstract
Kaltės fenomeno raiška Albert’o Camus romane Krytis (1956) tiriama naudojantis individo ir kolektyvo santykio prieiga. Tyrimo metodologija – M. Heideggerio čiabūties analitika, J. Baudrillard’o sociologinės filosofinės koncepcijos ir komparatyvistinė tematologija, atliekanti vienijančią atskiras tyrimo dalis funkciją. Kaltė traktuojama kaip daugiaprasmis, sudėtingas, iš atskirų, bet susijusių etapų, metamorfozių sudarytas reiškinys. Metamorfozės keičia viena kitą tol, kol prieinamas galutinis rezultatas – suformuojamas tam tikras kaltės pavidalas. Romane tiriama kaltės patirtis, ir kaip procesas, ir rezultatas, apima keturias skirtingas metamorfozes: nekaltumą, arba neįsisąmonintą kaltę; buvimą kaltam dėl kažko; prasižengimą; pirmapradę kaltybę, arba visuotinę kaltę. Nors kaltės struktūra bendra, tačiau kiekviena metamorfozė formuoja skirtingus patirties ir jausenos būdus. Taip pat skiriasi kaltumo interiorizacijos lygmuo: individas gali prisiimti kaltę arba jos šalintis. Kaltas pirmiausiai ir dažniausiai paskelbiamas individas, neatlikęs kolektyviai reikšmingomis laikomų pareigų. Tačiau kaltė taip pat priskiriama kolektyvui kaip būdinga jo funkcionavimo savybė. Nė vienas kolektyvo narys nebegali būti laikomas nekaltas arba manyti galįs išvengti kaltės. A. Camus romano Krytis herojus Žanas Batistas Klamansas tampa „atgailaujančiu teisėju“, skelbiančiu savitą kaltės mokymą. Kiekviena kaltės metamorfozė prisideda prie individo transformacijos, keičiančios jo individualias apibrėžtis ir sąveikos su kolektyvu būdą. Kaltė gali būti traktuojama kaip tiesos atverties momentas, individo egzistencijos kolektyve neišvengiamumo atributas.
Keywords
