SAVIORGANIZACIJA IR EPISTEMOLOGINIS SILPNUMAS

Abstract

Straipsnyje siekiama visapusiškai sujungti pripažintas teorines ir metodologines saviorganizacijos ir sudėtingumo sąvokas su bendrosiomis socialinės teorijos problemomis (tokiomis kaip žinojimas, subjektyvumas, veikmė ir numatymas), taip pat su naujuoju episteminio nuosaikumo bei kuklumo etosu ir estetika. Kitaip sakant, bendroji saviorganizacijos teorija yra tinkamas ir patvarus analitinis karkasas kurti ir plėtoti radikalią epistemologinio silpnumo etiką/estetiką bei silpnesnę ir refleksyvesnę sociologinę/epistemologinę pasaulėžiūrą. Pagrindiniai žodžiai: žinojimas, saviorganizacija ir kompleksiškumas, epistemologija ir etika, refleksyvumas ir socialinė teorija. Self-Organization and Epistemological Weakness Charalambos Tsekeris, Ioannis Katerelos, Konstantinos Koskinas Summary This paper seeks to comprehensively and critically interconnect the well-established theoretical and methodological conceptions of self-organization, complexity and chaos with more general issues and dilemmas in the contemporary field of social theory (such as knowledge, objectivity/subjectivity, structure/agency and prediction), as well as with a new reflexive ethos (practice) and aesthetic (style) of epistemic modesty and humility. In other words, a general theory of self-organization seems to be a suitable and sustainable analytic framework for generating, developing and cultivating a radical ethics/aesthetics of epistemological weakness, as well as a sense of less strong and more reflexive sociological/epistemological worldview. Keywords: knowledge, self-organization and complexity, epistemology and ethics, reflexivity and social theory.