Lithuanian Journal of Statistics (Dec 2018)
Tautos ūkinė veikla praeityje ir ateityje
Abstract
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Lietuvos ūkis per paskutinį šimtmetį patyrė labai daug pokyčių. Tik atgavus nepriklausomybę (1918 m.) Lietuvai reikėjo viską pradėti nuo pradžių, t. y. labai sudėtingose politinėse peripetijose reikėjo kuo greičiau kurti savo ūkį. Viso to pradžia buvo smulkus ir vidutinis verslas, amatai, mažmeninė prekyba. Deja, Lietuva neturėjo savarankiško, verslaus ir gyvenimo inovacijoms neabejingo verslininkų sluoksnio. Tam buvo tiek objektyvių (pasaulinė ekonominė krizė), tiek subjektyvių (apyvartinių lėšų stoka, menka perkamoji galia, valstybės institucijų biurokratizmas ir pan.) priežasčių. Tarpukario laikotarpis buvo per trumpas, kad šalies ūkis pasiektų reikšmingesnių rezultatų nors tam tikros sąlygos buvo palankios, o socialinės politikos srityje buvo nemažai nuveikta. Dabarties politikai ir ekonomistai galėtų pasimokyti iš to meto politinio įžvalgumo, ekonominio racionalumo, teisinės technikos. Deja, antrasis pasaulinis karas ir po jo sekęs autoritarinis Sovietų Sąjungos ekonomikos pobūdis nulėmė to meto Lietuvos ūkio pobūdį, kaitos neracionalumą. Nepriklausomybės atkūrimas daug kam buvo nelauktas. Teko pradėti tvarkyti Lietuvos ūkį, neturint beveik jokio praktinio ir mokslinio įdirbio, reikalingo objektyvioms ir prasmingoms ekonominėms reformoms atlikti. Norint Lietuvai orientuotis į europinius valdymo standartus, būtina iš esmės pagerinti visų sričių vadybą. Lietuvos mokslas dar nepakankamai orientuotas į taikomuosius tyrimus, natūralų teorijos ir praktikos sujungimą. Tapę Europos Sąjungos nariais, turime gebėti save realizuoti. Tik visuotinė gerovė, aukštas kultūros lygis ir gerai išsilavinęs jaunimas bei geras demokratijos idealų supratimas leis Lietuvai tapti pilnaverte laisvos ES nare. Per ribinio naudingumo teoriją, keinsizmą, neoklasikus, monetarizmą, neoliberalizmą ir institucionalistų pažiūras bandoma formuoti politologų ir ekonomistų bendrą tyrimų lauką. Didžiausias XX a. ekonomikos mokslo laimėjimas – makroekonominės teorijos sukūrimas. Didelis nuopelnas tenka Nobelio premijos laureatams: Milton′ui Friedman′ui, James′ui Tobin′ui, Franco′ui Modigliani′ui, Lawrence′ui R. Klein′ui, Robert′ui M. Solow′ui ir kt. Deja, Lietuvos atgimimo kelyje vyksta atvirkštinis procesas: socialinių mokslų susiskaidymas, t. y. užsienyje socialinių mokslų srityje daugiausia atliekama teorinių, o ne empirinių tyrimų. Tačiau Lietuvoje to pasigendama. Tarpukario laikotarpio intelektualų (D. Cesevičius, D. Budrys, P. Padalskis ir kt.) minčių tęsėjų gretos labai retos. Dabartiniams Lietuvos ekonomistams dažnai trūksta nuoseklumo ir plataus teorinio pasirengimo. Manyčiau, kad XXI a. rengiamiems ekonomistams reikėtų gerokai sustiprinti matematizuotos ekonominės teorijos dėstymą. Be to, jie patys turėtų gebėti tokias teorijas ne tik interpretuoti, bet ir kurti naujas. Būtina ekonomikos teorijos ir praktikos simbiozė.
Keywords
