Būsimųjų kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaita

Abstract

Straipsnyje gilinamasi į būsimųjų kūno kultūros ir sporto specialistų komunikacinę kompetenciją pedagoginės komu- nikacijos aktualijų kontekste bei diskutuojant apie mokytojo profesionalizmą. Tai svarbu kūno kultūros mokytojus ir trenerius rengiančioms aukštosioms mokykloms, nes šios srities bakalaurai dažnai nenori dirbti mokykloje, o dauguma dirbančiųjų keičia savo profesiją. Mokytojo verbalinė komunikacija lemia mokinių fi zinio aktyvumo nuostatą, taigi organizuotas tyrimas vadovaujantis socialinių sistemų teorija. Tyrimo metu taikytas klausimynas, norint atskleisti būsimųjų sporto pedagogų ir kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaitą. Klausimyno turinį sudarė fakto (socialiniai ir demografi niai) ir konstrukto (tiriamojo objekto) klausimai. Socialiniai ir demogra- fi niai tyrimo kintamieji — tiriamųjų amžius, lytis, o diagnostinį tiriamojo konstrukto bloką sudarė keturios teiginių skalės ir atskiri klausimai. Straipsnyje aptariamos dvi teiginių skalės. Pirma — semantinio diferencialo teiginių skalė — leidžia nustatyti, kaip tiriamieji vertina savo kalbėjimą. Antrą skalę sudaro devyni teiginiai apie pedagoginę komunikaciją pamokoje. Tiriamąją imtį, atliekant ilgalaikį grupės tyrimą, sudarė LKKA studentai iš Sporto eduko- logijos fakulteto: antro (89 studentai) ir ketvirto (60 studentų) kursų. Būsimųjų kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaita atskleidė, kad vadovaujamasi ste- reotipiniu požiūriu į kalbėjimą kūno kultūros veikloje: IV kurse tarp tirtų būsimųjų kūno kultūros mokytojų daugėja manančių, kad pamokoje mokytojui dera kelti balsą ir būtina taikyti psichologinio spaudimo priemones drausmei palaikyti. Be to, akademinėje bendruomenėje kinta būsimųjų kūno kultūros mokytojų kalbėjimo įverčiai lyties požiūriu. Vaikinų įsivertinimai labiau nei merginų juos apibūdina kaip įtaigius mokytojus, nes ketvirtame kurse jų kalbėjimas jau emocingesnis, žaismingesnis, o merginos rečiau kalba spontaniškai. Kita vertus, vaikinai dažniau nei merginos atvirai demonstruoja hierarchinio bendravimo poziciją, nes siekia įžūlų mokinį paversti pajuokos objektu, o merginos dažniau nei vaikinai mano, kad mokiniams taikyti griežtas psichologinio poveikio priemones draudžia tik teoretikai. Tokie rezultatai leidžia teigti, kad būsimųjų specialistų kalbėjimas, kaip gimtosios (lietuvių) kalbos gebėjimų apraiška, gali būti traktuojamas kaip instrumentas, prognozuojantis jų darbo efektyvumą ugdant mokinių kūno kultūrą. Raktažodžiai: būsimųjų kūno kultūros ir sporto specialistų nuostatos, pedagoginė komunikacija, kalbėjimas, gimtosios kalbos gebėjimai.