Psichologija (Jan 2016)
MOKYKLINĖS HIGIENOS LIETUVOJE ISTORIJOS BRUOŽAI
Abstract
Mokyklos Lietuvoje atsirado dar XV a., tačiau mokinių sveikatos apsaugos klausimai pradėti kelti tik XVII a. Pvz., Kėdainių mokyklos, atidarytos 1631m. liepos 29 d., įstatuose buvo paliesti kai kurie mokyklinės higienos klausimai, įvestas fizinis mokinių ugdymas, nuo 1651 m., atsižvelgiant į higienos reikalavimus, egzaminai vykdavo du kartus į metus: sausio ir rugsėjo mėn. Nežiūrint to, vis dėlto iki XIX a. mokinių sveikatos apsauga oficialiai niekas nesirūpino. Apie tai, kokia žema buvo mokyklų sanitarinė būklė, liudija išlikę Fomos Platerio (1499 – 1582) laiškai – prisiminimai, o XVIII a. – Edukacinės komisijos atliktų mokyklų patikrinimų protokolai (1773 – 1794). Didžiulį vaidmenį, gerinant mokyklų sanitarinę priežiūrą ir vaikų higieninį auklėjimą Lietuvoje, suvaidino J. P. Franko mokslinė ir praktinė veikla, ypač jo darbas „Apie mokinių sveikatos apsaugą ir mokymo įstaigų sanitarinę priežiūrą“. Nemažai tam, kad šie darbai būtų įdiegti praktikoje, turėjo paties J. P. Franko įsidarbinimas Vilniaus universitete. Jo iniciatyva Vilniaus universitete 1805 m. pradėtas skaityti higienos ir medicininės policijos (dabar – sveikatos apsaugos organizacija) kursas, kuriame nemenkas vaidmuo teko mokyklinei higienai. Taigi, mes turime pagrindą J. P. Franką laikyti mokyklinės higienos Lietuvoje pradininku. Oficialios vyriausybinės instrukcijos mokyklų sanitariniės-techninės priežiūros klausimais pasirodė tik 1871 m. (Vilniaus apygardoje), o „mokyklinės higienos“ terminas pirmą kartą pavartotas 1899 m. „Kauno gubernijos žiniose“. Pirmieji mokyklos gydytojai buvo paskirti Vilniuje ir Kaune 1879 – 1880 m. Tuo metu Lietuvoje veikė “Viešosios globos įstatymas“, pagal jį gubernijose buvo įkurtos tarybos (komisijos), į kurių sudėtį įėjo mokyklų direkcijos viršininkas ir medicinos inspektorius. Jie svarstė ir svarbesnius mokyklinės sanitarijos klausimus. 1887 m. išleistas caro įstatymas, lietęs ir Lietuvos – Kauno, Vilniaus ir Gardino – gubernijas, kur nurodyta, kad „Medicinos statuto“ pagrindu kiekvienoje apskrityje turi dirbti apskrities gydytojai, o didesniuose valsčiuose nors felčeriai. Nurodytiems asmenims kartu su kitais klausimais buvo pavesta ir sanitarinė mokyklų priežiūra. Bet praktiškai jie labai retai užsiimdavo mokykline higiena ir sanitarija. Tokia tvarka išsilaikė iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos. 1919 m. Lietuvoje įkurta Tarybų valdžia iškart pradėjo spręsti sveikatos apsaugos klausimus. 1919 m. kovo 1 d. buvo įkurtas Sveikatos apsaugos komisariatas, o jo sudėtyje – mokyklinės sanitarijos skyrius. Taip buvo pradėta valstybės lygiu rūpintis vaikų sveikata. Bet šie dideli uždaviniai nebuvo įvykdyti, nes baltalenkių armija užėmė Vilnių, ir Lietuvos buržuazija, padedama interventų, likvidavo tarybų valdžią Lietuvoje. Buržuazinės Lietuvos, o Vilniuje – buržuazinės Lenkijos vyriausybės sveikatos apsaugai „vadovavo“ pagal caro įstatymus ir mokinių sveikatos apsaugai skyrė labai mažai dėmesio. 1940 m., atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, vėl buvo organizuota tarybinė mokinių sveikatos apsaugos sistema. Bet neilgam: 1941 m. ją sugriovė vokiškieji fašistiniai okupantai. Tik 1944 m., išvijus okupantus, vėl buvo atkurta mokyklų ir mokinių medicininės – sanitarinės priežiūros organizacija, kuri per 15 metų pilnai save pateisino. Lietuvos mokyklinės sanitarijos ir higienos raidos istorinė apžvalga akivaizdžiai rodo, kad mokinių sveikatos priežiūra ir sanitarinė mokyklų priežiūra pirmiausia priklauso nuo politinės santvarkos: feodalizmo ir kapitalizmo sąlygomis ši veikla vos gyvavo ir vystėsi tik atskirų progresyvių mokslininkų, kurių balso negirdėjo valdžia, iniciatyva. Tik Tarybų valdžia turi galimybę sukurti vieningą mokinių sveikatos apsaugos sistemą ir organizaciją, pagrįstą medicinos ir pedagogikos mokslo laimėjimais.
Keywords
