Mokslo žinių empirinio pagrindo problema XX a. mokslo filosofijoje

Abstract

Straipsnis skirtas mokslo žinių empirinio pagrindo problemai XX a. mokslo filosofijoje. Joje skiriama normatyvinė ir deskriptyvinė mokykla. Sveikam protui absoliutus ir nepajudinamas mokslo pamatas yra empirinės žinios, jos pasaulį atspindi tokį, koks jis yra. Tokiu požiūriu vadovavosi loginiai pozityvistai. Šios srovės atstovai metodologinio tyrimo objektu pasirinko mokslo kalbą. Remiantis R. Carnapu, pateikiamos ir aprašomos trys mokslo žinių pagrindo interpretacijos. K. R. Popperis empirinę kalbą traktavo konvencionaliai, jam mokslo kalba tampa priklausoma nuo mokslininkų susitarimo. Loginio pozityvizmo empirinės kalbos samprata vystėsi nuo fenomenologizmo prie fizikinio realizmo ir pasibaigė konvencionalizmu. Jie rėmėsi patyrimo terminų absoliutumo, jų nekintamumo ir teorinio neutralumo postulatais. P. Feyerabandas teigė, kad nekintamos stebėjimo kalbos nėra, ji tėra mokslo idealas. I. Lakatosas sukūrė pliuralistinį mokslo modelį: mokslas yra daugelio teorijų, siejamų bendros tyrimo programos, kaita. Konkrečios teorijos yra tų programų realizacija. Aptariama marksistinė empirinės mokslo kalbos samprata.

Keywords

• Mokslo filosofija
• postpozityvizmas
• mokslo kalba
• loginis pozityvizmas
• empirinis faktas