R. Ingardenas — E. Huserlio transcendentalinio idealizmo kritikas

Abstract

Straipsnio tikslas yra panagrinėti R. Ingardeno radikalią opoziciją fenomenologiniam idealizmui filosofinio tyrimo metodo požiūriu ir nustatyti jos vietą filosofinių tyrimų lauke, kurį galima apibūdinti trimis sąvokomis: ikikantinė pažinimo teorija, transcendentalinė filosofija ir dialektika. Kritikuodamas E. Husserlio idealizmą, R. Ingardenas stengėsi ne tiek priešpriešinti jam savo pozityvią koncepciją, kiek reinterpretuoti paties E. Husserlio teiginius ir parodyti, kad jo idealizmą sąlygoja ne tiek taikomi metodai, kiek neteisingas jų prasmės supratimas. Aptariamos E. Husserlio akivaizdumo, horizonto, pasaulio, intencionalumo, redukcijos, konstitutyvinės analizės sampratos. Išryškinamas savotiškas E. Husserlio pasirinkto kelio paradoksalumas: metodologiniu principu paskelbiamas universalus akivaizdumo reikšmingumas, antra vertus – šio principo taikymas susiaurina tyrimo sritį iki grynosios sąmonės ir lyg paneigia patį principą. Siekdamas išvengti idealistinio būties ištirpdymo sąmonėje, R. Ingardenas priešstato objektyvią tikrovę subjektyviai prasmei ir atskiria ontologinį ir metafizinį tyrimą nuo pažinimo teorijos.

Keywords

• Roman Ingarden
• Edmund Husserl
• fenomenologija
• būtis
• sąmonė