VERBALINIŲ MELO POŽYMIŲ ATPAŽINIMAS RAŠYTINĖJE IR ŽODINĖJE KOMUNIKACIJOJE

Abstract

Gebėjimas tinkamai analizuoti verbalinę informaciją (pasakojimo turinį), siekiant nustatyti melą, gali būti ypač svarbus, kai pokalbio metu asmuo nėra matomas arba turimas tik rašytinis tekstas. Siekiant palyginti mokslininkų išskiriamų verbalinių melo atpažinimo požymių pasireiškimą, kai teisinga ar melaginga istorija pasakojama žodžiu ir raštu, buvo apklausta 120 17–19 m. amžiaus moksleivių. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad verbalinių melo atpažinimo požymių pasireiškimas skiriasi ir priklauso ne tik nuo to, ar asmuo sako tiesą, ar meluoja, bet ir nuo pasakojimo formos (žodžiu ar raštu). Teisingose, palyginti su melagingomis, žodinėse istorijose daug dažniau minimos vizualios, laiko detalės ir daug rečiau – kognityvios operacijos. Melaginguose raštiškuose pasakojimuose, palyginti su teisingais, daug dažniau minimos garsinės detalės ir kognityvios operacijos. Žodžiu ir raštu pateiktų pasakojimų palyginimas atskleidė, kad: teisinguose žodiniuose pasakojimuose, palyginti su raštiškais, naudojama daug daugiau garsinių detalių; melaginguose raštiškuose, palyginti su žodiniais, pasakojimuose užfiksuota reikšmingai daugiau laiko detalių. Taip pat nustatyta, kad tyrimo metu jaustos stipresnės emocijos ir didesnės tyrimo dalyvio pastangos kontroliuoti emocijas, elgesį ar kalbos turinį, gali turėti reikšmės verbalinių melo požymių pasireiškimui.

Keywords

• melas žodžiu
• melas raštu
• verbaliniai melo atpažinimo požymiai