Derdžio Lukačo kelias į marksizmą

Abstract

Straipsnis skirtas vengrų filosofo ir politinio veikėjo marksisto G. Lukacso (1885–1971) gyvenimo ir kūrybos svarbiausiems bruožams aptarti. Ankstyvojoje jo kūryboje jaučiamas ryškus polinkis į estetikos ir literatūros kritikos problematiką. G. Lukacsas abejojo postulatais, kad empirinis pasaulis pažįstamas tik pažinimo kategorijomis, kad žmogaus protui neprieinami kai kurie tikrovės atributai. Kita vertus, jis pripažino neokantinę pažiūrą, kad racionalūs gamtos mokslų metodai gali aiškinti tik išorinį pasaulį, tačiau yra beverčiai estetikos ir moralės sferoje; jų prasmę bei tikslą galima suvokti tik intuicija. G. Lukacsas analizavo ideologijos, sudaiktinimo ir susvetimėjimo fenomenus. Jis mėgino perkelti K. Marxo praktikos sampratą į hėgeliškąją istorijos koncepciją. Jo teigimu, istorinis materializmas ir dialektika sutampa, t. y. sutampa visuomenės subjektas ir objektas. Remdamasis hėgeliška totalybės kategorija jis neigė gamtos dialektiką: gamta yra visuomeninė kategorija, socialinės veiklos dalis. Sudaiktinimo sąvoką G. Lukacsas taikė visoms mąstymo formoms ir taip suabsoliutino susvetimėjimą, paversdamas jį amžina žmogaus būkle.

Keywords

• Gyorgy Lukacs
• ideologija
• susvetimėjimas
• marksizmas
• klasinė sąmonė