Psichologija (Jan 2017)
MENTALIZACIJOS RAIDOS VEIKSNIŲ VAIKYSTĖJE IR PAAUGLYSTĖJE APŽVALGA
Abstract
Mentalizacija yra elgesio supratimas susiejus su intencionaliomis psichikos būsenomis. Nors šis gebėjimas literatūroje apibrėžiamas šiek tiek skirtingai, taip pat šiek tiek skirtingai aiškinama jo raida, pastaruoju metu vis didėja susidomėjimas tarpasmeniniais mentalizacijos raidos veiksniais. Fonagy, Steele, Steele, Moran ir Higgitt (1991), taip pat Fonagy, Gergely, Jurist ir Target (2004) siūlomas požiūris, kai vaikų prieraišumas ir tėvų mentalizacija yra suprantami kaip itin reikšmingos vaikų mentalizacijos raidos prielaidos, yra plačiau aprašomas ir empiriškai tikrinamas ankstyvoje vaikystėje. Vidurinėje vaikystėje ir paauglystėje, vykstant reikšmingiems prieraišumo sistemos pokyčiams, prieraišumo ir tėvų mentalizacijos vaidmuo vaiko mentalizacijos raidai ir sklaidai nėra apibrėžtas. Šios apžvalgos tikslas yra atskleisti ir analizuoti svarbiausius empirinius atradimus, susijusius su mentalizacijos vaikystėje ir paauglystėje tyrimais ir taip išryškinti ir kritiškai įvertinti vaiko prieraišumo ir tėvų mentalizacijos, kaip pagrindinių teoriškai postuluojamų veiksnių, vaidmenį vaiko mentalizacijos raidai. Apžvelgti tyrimai rodo, kad gera tėvų mentalizacija yra svarbi saugiam prieraišumui ir psichikos teorijos įgijimui ankstyvoje raidoje, atskleidžia motinų reflektyviosios funkcijos prieraišumo santykiuose svarbą organizuotoms vaiko prieraišumo strategijoms. Be to, prasta motinų reflektyvioji funkcija siejasi su dezorganizuotu prieraišumu, o šis, skirtingų tyrimų duomenimis, yra susijęs su prastesniais mentalizacijos gebėjimais tiek ankstyvoje, tiek vėlesnėje raidoje. Nors prieraišumo, saugumo ir mentalizacijos ryšys lieka svarbus ir vidurinėje vaikystėje, ir paauglystėje, tyrimai pateikia skirtingų duomenų apie strategijų reikšmę mentalizacijos naudojimui ir kartu rodo, kad ne tiek prieraišumo saugumas, kiek prieraišumo sistemos organizavimas apskritai yra sėkmingos mentalizacijos raidos sąlyga. Empiriniai duomenys rodo, kad motinų mentalizacija būna svarbi vaiko mentalizacijai ir vėlesnėje raidoje, kartu atskleisdami skirtingų motinos mentalizacijos gebėjimo dėmenų reikšmę vaiko ir paauglio mentalizacijos raiškai. Kita vertus, vis dar nepakanka empirinių duomenų, kurie leistų paaiškinti galimus aptariamų procesų sąveikos vėlesnėje raidoje mechanizmus. Apžvelgus esamus tyrimus galima teigti, kad Fonagy ir kolegų siūlomas požiūris gali būti iš dalies perkeltas ir į vėlesnę raidą: tiek tėvų mentalizacija, tiek vaiko prieraišumas yra svarbūs vaiko mentalizacijos veiksniai.
Keywords
