ŽALGIRIS: KAS ATSAKYTA Į NEATSAKYTUS KLAUSIMUS?

Abstract

Straipsnyje siekiama įvertinti Žalgirio problemų, susijusių su mūšio eiga, suvokimą naujausioje lenkų istoriografijoje, visų pirma 2010 m. veikale „Lenkijos ir Lietuvos karas su Vokiečių ordinu 1409–1411 metais“. Vertinimo pagrindu pasirinktos Sveno Ekdahlio metodinės nuostatos – būtinybė vadovautis griežta šaltinių kritika ir Viduramžių karybos realijomis. Lenkų autorių „Lenkijos ir Lietuvos kare“ yra aptariami visi reikšmingi mūšio klausimai, vis dėlto esminių mūšio eigos momentų klausimais liekama prie nuomonės, jog patikimiausias šaltinis yra Dlugošo „Analai“. Užsiminus apie specifinę karybos sritį, „Lenkijos ir Lietuvos kare“ pripažįstama būtinybė gilintis į kariuomenės sandarą ir jos mūšio taktiką. Tačiau vadovautis Ekdahlio siūlomu modeliu, pagal kurį per silpnos savarankiškai veikti vėliavos buvo sutelkiamos į kovos pulkus („Schlachthaufen“), o pastarieji – į tris ešelonus („Treffen“), vis dar nesiryžtama ir vėliava tebelaikoma taktiniu vienetu. Taip pat neapsisprendžiama, ar priimti Ekdahlio ir Nadolskio nustatytą kovos rikiuotę pleištu, kuri, šalia rikiavimosi keliomis eilėmis, paliekama kaip viena iš galimų alternatyvų. Todėl konstatuotina, kad, nepaisant dalinės pažangos, „Lenkijos ir Lietuvos kare“ nenutolta nuo tradicinės S. M. Kuczyńskio mūšio versijos. Čia Dlugošo ar „Polskos Ludowos“ apžavai?

Keywords

• Žalgirio mūšis
• Lenkijos istoriografija
• Ekdahlis