Teisingumas I. Kanto praktinės filosofijos teleologijoje

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama I. Kanto teisingumo samprata, traktuojama kaip teisę ir moralę siejanti sąvoka. Apžvelgiami įvairūs filosofiniai ir kasdieniai teisingumo sąvokos apibrėžimai. Teigiama, kad I. Kanto teisingumas negali būti suprastas kaip kategorinio imperatyvo sinonimas: tai yra viena kitą paaiškinančios sąvokos. Teisingumas yra pilietinės visuomenės pagrindas ir reiškimosi būdas. Išskiriamos dvi jo apibrėžtys: absoliučią vertę turintis teisingumas, garbingumas sudarant sutartis ir jų laikantis; bausmės ir atpildo teisingumas, kuris paskelbiamas viešajame teisme ir prasižengusiam yra išorinė prievarta. Teisingumas kuria kultūrinę terpę, kuri yra labiausiai tinkama moraliai būtybei ugdyti, taip pat griežtai laikantis teisingumo. Teisingumas žmonių santykiuose tiek pat būtinas, kiek ir laisva autonomiška žmogaus valia galutiniam aprioriškai mąstomam tikslui pasiekti. Be teisingumu kuriamos pilietinės būklės paklusimas moraliniam imperatyvumui būtų nepatrauklus žmogaus valiai. Kita vertus, laisva valia kuria teisingumu paremtus žmonių santykius, nepaisydama galimų su prigimties ar gamtos trukdymais susijusių nelaimių.

Keywords

• Immanuelis Kantas
• teisingumas
• teisė
• moralė
• praktinė filosofija