Apmąstymai apie prijaukinimą: naminiai ir laukiniai gyvūnai ezopinėse pasakėčiose

Abstract

[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba] Dažnai teigiama, kad senovės Graikijos kultūra yra antropocentriška. Tai atskleidžia antropocentriškas dievų vaizdavimas. Kyla klausimas, kiek graikai domėjosi gyvūnais ir kaip tai paliudyta graikų literatūroje? Šie klausimai straipsnyje analizuojami ezopinės pasakėčios žanro kontekste, į kurį įeina įvairios tų pačių pasakėčių versijos, esančios skirtinguose rinkiniuose ir parašytos skirtingų autorių. Nors tarp ezopinių pasakėčių esama ir istorijų be gyvūnų, pasakėčia yra vienas iš retų senovinių „gyvūninių“ žanrų. Čia gyvūnai, nors ir supanašėję su žmonėmis, vaizduojami kaip pagrindiniai veikėjai, o ne tik kaip su žmonėmis susijusios figūros. „Gyvūniškas“ požiūris atsiskleidžia, pavyzdžiui, pasakėčioje apie vieversę ir jos paukščiukus, kurių lizdui, susuktam javų lauke, gresia pavojus dėl esiartinančios pjūties (Perry 325). Nors šios istorijos moralu parodoma, kad reikia veikti tinkamu laiku, pasakėčioje meistriškai vaizduojama gyvūno perspektyva. Pagrindinis straipsnyje nagrinėjamas klausimas – kaip ezopinėse pasakėčiose apie gyvūnus, ypač prijaukinimo ir žmonių dominavimo kontekste, vaizduojamos naminių ir laukinių gyvūnų kategorijos. Analizei pasitelkiamos filosofės Klerės Palmer (Clare Palmer) aptartos prijaukinimo ir laukinės gamtos konceptualizacijos.

Keywords

• fables, the Aesopic fables, domestication, domestic animals, wild animals