Dorovės pagrindų problema Šviečiamosios epochos filosofijoje

Abstract

Naujųjų amžių filosofijos vienas pagrindinių principų skelbia, kad filosofija, kaip ir mokslas, išreiškia istorinio žmogaus požiūrį. Ši filosofija neabejoja savo praktiniu reikšmingumu. Ji siekė nurodyti žmogaus praktinio elgesio principus bei gyvenimo orientyrus, pagrįsti socialinio gyvenimo normas. Etika buvo suprantama kaip mokslas, turintis gamtinį objektą – dorovės reiškiniai turi būti įjungiami į gamtos reiškinių pasaulį. Tam reikėjo įveikti tradicinį žmogaus kūno ir sielos dualizmą, kurį XVII a. įveikė T. Hobbessas teigdamas, kad siela yra kūno funkcija. Jo nuomone, visuotinis elgesio kriterijus, reikalingas dorovei pagrįsti, kyla iš valstybės valios ir proto. Prigimtiniai proto reikalavimai valstybės dėka peršoka į dorovės privalėjimo sritį, tačiau praranda savarankiškumą ir turinio apibrėžtumą. XVIII a. prancūzų švietėjai, mėgindami empiriškai konstatuojamais reiškiniais atskleisti dorovės esmę, prieina panašią išvadą, kad etika turi būti susijusi su politika ir įstatymų leidyba.

Keywords

• Etika
• dorovė
• prigimtis
• protas
• valstybė