Teisinės sąmonės samprata ikimarksistinėje sociologijoje

Abstract

Straipsnyje siekiama istoriniu bei metodologiniu aspektu apžvelgti teisinės sąmonės aiškinimo raidą nuo seniausių laikų iki marksizmo atsiradimo. Teisė buvo filosofinės refleksijos objektas jau senovėje. Seniausiose antikos teorijose randame samprotavimų apie valstybę ir įstatymus, tačiau iki sofistų laikų šių klausimų reikšmė filosofijoje tebuvo antraeilė. Sofistai nagrinėjo įstatymų prigimties klausimą: nėra jokio natūralaus, visuotinio, absoliutaus teisingumo, kiekvienai valstybei teisingi tik savi įstatymai ir tik ribotam laikui. Sokratas prigimtinę teisę laikė tvirčiausiu teisingumo pagrindu: nerašytų, dieviškų įstatymų idėja tampa tik doroviniu veikiančių įstatymų pagrindu. Idealistine metodologija besivadovavusioje ikimarksistinėje sociologijoje teisės prigimtis aiškinama subjektyviai: teisė tampa pirmąja socialinių įvykių priežastimi, šalia visuomenės esančia ir jos gyvenimą lemiančia valia. Toks požiuris į teisę kaip į reiškinį, neturintį ryšio su visuomenės ekonomine struktūra, sudarė pagrindą vadinamajai teisės filosofijai – savarankiškai filosofijos disciplinai, kurios problematikos branduolys – teisės prigimties, esmės, bei vaidmens visuomenėje analizė.

Keywords

• Teisė
• teisinė sąmonė
• teisės filosofija
• ikimarksistinė sociologija
• įstatymai