Draudiko pareigos kompensuoti neturtinę žalą problema esant transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimui

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš aktualiausių ir itin kontroversiškai tiek civilinės teisės doktrinoje, tiek Lietuvos teismų praktikoje vertinamų transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomy­bės draudimo instituto taikymo aspektų – draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką už neturtinę žalą, padarytą draudėjo tretiesiems asmenims, pripažinimo problema. Atskleidžiama neturtinės žalos institu­to taikymo šios kategorijos bylose problematika, nevienodas „žalos asmeniui“ kategorijos suvokimas ir bandoma atsakyti į klausimą, ar esant šios rūšies draudimui apskritai kyla kokios nors draudiko prievolės neturtinės žalos kompensavimo procese, o jeigu taip, – kokios yra jo pareigų ribos ir santykis su tiesiogiai žalą padariusiu ar atsakingu už ją asmeniu, kokios yra teorinės ir praktinės nukentėjusio asmens preten­zijų draudikui patenkinimo galimybės. The article deals with one of the most actual and controversial for civil legal doctrine as well as for Li­thuanian courts’ practice aspects of implementation of the institute of motor third party liability insu­rance – the problem of recognition of insurer’s obligation to pay indemnity in respect of non-pecuniary damage, caused by tortfeasor to a third party. The article reflects problematic aspects of implementation of the institute of non-pecuniary damage in this category of cases as well as divergent understanding of “personal damage” category. Such problematic questions as: whether insurer has any obligations in the process of compensation of non-pecuniary damage, what is the range of them; what are relations between insurer and person, directly responsible for non-pecuniary damage; what are theoretical and practical possibilities for satisfaction of claims for insurer, – are raised in the article.