Psichologija (Jan 2016)
Protiškai atsilikusių vaikų mokymas planuoti savo darbą rankų darbų pamokose
Abstract
Tarybinė pagalbinė mokykla, ruošdama savo auklėtinius savarankiškam gyvenimui ir visuomenei naudingam darbui, visą darbą organizuoja taip, kad pašalintų protiškai atsilikusio vaiko psichinius ir fizinius trūkumus. Sprendžiant pagalbinės mokyklos mokinių visapusiško išsivystymo uždavinį ir taisant jų esamus trūkumus, didelį vaidmenį atlieka darbinis mokymas. Pagalbinės mokyklos patyrimas rodo, kad ypač geros priemonės pakelti mokymo efektyvumui, koreguojant protiškai atsilikusio vaiko protinį vystymąsi, yra pedagoginiu požiūriu teisingai organizuotas darbinis mokymas visuose mokymo etapuose, o tuo pačiu ir žemesnėse klasėse. Didelį koreguojantį vaidmenį vaidina rankų darbai pagalbinės mokyklos žemesnėse (I-III) klasėse. Šių užsiėmimų metu susidaro palankios sąlygos ne tiek fizinėms, kiek protinėms anomalaus vaiko jėgoms pasireikšti ir vystytis. Todėl labai svarbu šio dalyko pamokas organizuoti taip, kad jų metu pirmiausia būtų aktyvinamas ir vystomas, o tuo pačiu ir taisomas protiškai atsilikusio vaiko mąstymas (negalima pasitenkinti vien mechaniniu darbo atlikimu, kaip kartais dar pasitaiko praktikoje). Stebėtų rankų darbų pamokų ir eksperimentinių užsiėmimų analizė rodo, kad vaikų praktinėje veikloje susidaro aplinkybės, kurių teisingas panaudojimas turi lemiamą reikšmę protiniam anomalaus vaiko vystymuisi. Viena iš darbo proceso aplinkybių yra būtinumas planuoti savo darbą. Gaminant kiekvieną daiktą, laipsniškai atliekama atskiros operacijos. Tai sudėtingas mąstymo proceso rezultatas, t. y. gamindamas daiktą, vaikas turi mokėti pirmiausia vaizduotėje suskirstyti jį į atskiras detales, peržiūrėti jų sujungimo būdus ir numatyti, kokiu nuoseklumu atlikti darbą. Šis darbo proceso etapas ypač sunkus protiškai atsilikusiam vaikui. Todėl labai svarbu išmokyti protiškai atsilikusį vaiką savarankiškai planuoti darbą. Pagrindinė sąlyga, mokant vaikus planuoti savo darbą, yra mokinių sugebėjimas nuosekliai atlikti atskiras darbo proceso operacijas. šio klausimo gilesnei analizei ir yra skirtas šis straipsnis. 1. Iš rankų darbų užsiėmimų metu gautų duomenų aiškėja, jog pagalbinės mokyklos mokiniams sunkiausia yra tada, kai jiems reikia suplanuoti savo darbą, gaminant daiktą be pavyzdžio, pagal vaizdinius arba paveikslą. 2. Eksperimentiniuose užsiėmimuose mokiniai pagal pavyzdį turėjo pagaminti žaisliukus, pvz., vilkelį, rašomąjį stalą, vežimėlį, traktorių. Eksperimento metu buvo duodami klausimai, norint išaiškinti protiškai atsilikusio vaiko sugebėjimą nustatyti, iš ko padarytas to ar kito daikto pavyzdys, ką reikia turėti, kad būtų galima pasigaminti tokj pat daiktą, kokiu nuoseklumu jį gaminti ir kt. Tokie klausimai buvo pateikiami mokiniams, prieš darant ir padarius žaisliuką (visose, t. y. dviejose-trijose užsiėmimų serijose. Gautieji atsakymų rezultatai parodė: a) pagalbinės mokyklos žemesniųjų klasių mokinių atsakymai daug geresni, pagaminus daiktą jie buvo pilnesni ir tikslesni, mokiniai geriau galėjo papasakoti apie būtiną darbo nuoseklumą; b) atliktas darbas palieka savo pėdsakus ir kitiems užsiėmimams mokiniai prieš antrąją užsiėmimų seriją ( kuri vyko po 6-10 dienų) sugebėjo tiksliau atsakyti apie savo darbo planą. Vaikų mokymas pasakoti apie savo darbą padeda sąmoningiau įsisavinti pačio darbo planą, taip pat ir vystyti mokinių kalbą. 3. Mokinių praktinės veiklos pobūdis, planuojant savo darbą, parodė: a) pagalbinės mokyklos žemesniųjų klasių mokiniams praktiškai atrinkti darbui būtinas detales ir kitas reikalingas medžiagas, nustatyti darbo eigą yra lengviau, negu visa tai išreikšti žodžiais; b) antrojoje ir trečiojoje užsiėmimų serijose vaikai atrinko detales ir dirbo daug tiksliau; c) antrojoje ir trečiojoje užsiėmimų serijose mokiniams mažiau buvo reikalinga mokytojo pagalba, negu pirmojo užsiėmimo serijoje, tiek pačioje praktinėje Yeikloje, tiek ir formuluojant atsakymus; d) šių užsiėmimų serijų metu žymiai pagerėjo mokinių atsakymų ir jų praktinės veiklos nuoseklumas ir pilnumas. 4. Ypač didelis žodinių atsakymų kokybinis skirtumas buvo tarp pagalbinės mokyklos žemesniųjų klasių mokinių ir normalios mokyklos I klasės mokinių pirmosios serijos užsiėmimuose. Pagalbinės mokyklos mokinių praktinė veikla tada nedaug skyrėsi. Vėlesniuose užsiėmimuose pagalbinės mokyklos mokinių atsakymai ir praktinė veikla pagerėjo. Skirtumas tarp normalios ir pagalbinės mokyklos mokinių žymiai sumažėjo. Tyrimo rezultatai parodė ir tai, kad, mokant protiškai atsilikusius vaikus (rankų darbų užsiėmimuose) planuoti savo darbus, ypač didelę reikšmę turi: a) vaiko mokymas atpažinti daiktą pavyzdyje-modelyje, mokymas analizuoti gaminamo daikto pavyzdį, norint nustatyti, iš kokių dalių ir detalių susideda modelis, kaip šios dalys ir atskiros detalės yra sujungtos tarp savęs. kokios yra reikalingos pagalbinės medžiagos šiam daiktui pagaminti; b) vaiko mokymas teisingai (pagal formą, matavimus, skaičių) atrinkti arba pasigaminti reikalingas dalis, detales, pagalbines medžiagas ir darbo įrankius; c) ugdymas vaikuose jų praktinės veiklos metu suvokti ir suprasti nuoseklaus darbo procesą; d) ugdymas vaikuose savikontrolės darbo proceso metu ir jį baigus; e) ugdymas vaikuose sugebėjimo žodžiu reikšti savo mintis apie atliekamą darbą, apie jo planavimą (prieš atliekant ir atlikus jį). Tai turi teigiamos reikšmės ne tik lavinant mokinių sugebėjimą planuoti darbą, bet ir vystant protiškai atsilikusio vaiko kalbą. Tokiu būdu rankų darbų pamokos, pedagoginiu požiūriu teisingai jas organizavus, gali būti efektyvi priemonė, koreguojant atsilikusio vaiko protinį vystymąsi.
Keywords
