Kineziterapijos su vizualiu grįžtamuoju ryšiu ir be jo poveikis sergančiųjų kaklinės stuburo dalies radikulopatija skausmo intensyvumui, motyvacijai ir funkcijai

Abstract

Tyrimo pagrindimas. Vizualus grįžtamasis ryšys yra svarbus judesių mokymosi procesui, kuris reabilitacijos srityje naudojamas esant įvairiems funkciniams sutrikimams, tačiau trūksta tyrimų, analizuojančių kineziterapijos su vizualiu grįžtamuoju ryšiu ir be jo poveikį sergančiųjų kaklinės stuburo dalies radikulopatija skausmo intensyvumui, funkcinei būklei ir motyvacijai. Tikslas – įvertinti sergančiųjų kaklinės stuburo dalies radikulopatija skausmo intensyvumo, motyvacijos ir funkcinių rodiklių kaitą taikant kineziterapiją su grįžtamuoju ryšiu ir be jo. Metodai. Buvo tirta 18 asmenų, kuriems diagnozuota kaklinės stuburo dalies radikulopatija. Jie buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei (n = 9) buvo taikoma kineziterapija be vizualaus grįžtamojo ryšio, antrai (n = 9) – kineziterpija su vizualiu grįžtamuoju ryšiu atliekant pratimus prieš veidrodį ir naudojant „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisą. Prieš intervenciją ir po jos buvo vertintas skausmo intensyvumas, galvos ir kaklo judesių amplitudės, kaklo lenkiamųjų raumenų funkcija bei tiriamųjų motyvacija. Rezultatai. Abiejose tiriamosiose grupėse sumažėjo skausmo intensyvumas (p 0,05). Po kineziterapijos su vizualiu grįžtamuoju ryšiu padidėjo tiriamųjų vidinės motyvacijos rodikliai (p < 0,05). Išvados. Taikant kineziterapiją su vizualiu grįžtamuoju ryšiu ir be jo, sumažėjo sergančiųjų kaklinės stuburo dalies radikulopatija skausmo intensyvumas ir pagerėjo judesių amplitudė. Kineziterapija su vizualiu grįžtamuoju ryšiu buvo veiksmingesnė gerinant motyvaciją. Raktažodžiai: radikulopatija, kaklo skausmas, kineziterapija, vizualus grįžtamasis ryšys, motyvacija.