Autologinio kraujo, išsiskyrusio po širdies operacijos, išsaugojimo ir ankstyvos reinfuzijos įvertinimas

Abstract

Audronė Veikutienė1, Rimantas Benetis1, Edmundas Širvinskas2, Pranas Grybauskas3, Judita Andrejaitienė2, Vincentas Veikutis2, Jonas Šurkus4 1 Kauno medicinos universiteto klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas 2 Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas 3 Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institutas, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas 4 Kauno medicinos universiteto klinikų Nefrologijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas El paštas: [email protected] Įvadas / tikslas Įvairūs metodai yra siūlomi alogeninio kraujo poreikiui po širdies operacijų sumažinti. Šio darbo tikslas – nustatyti, ar tikslinga naudoti reinfuzijai autologinį kraują, ištekėjusį ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, atsižvelgiant į reinfuzijos įtaką ligos pooperacinei eigai. Ligoniai ir metodai Ištirta 90 ligonių, kuriems atliktos širdies operacijos naudojant dirbtinę kraujo apytaką. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes. Pirmą grupę (n = 41) sudarė ligoniai, kuriems po operacijos per 4 valandas į kardiotominį rezervuarą išsiskyręs kraujas buvo surenkamas į sterilius plastikinius maišelius, centrifuguojamas, o gauti autologiniai eritrocitai grąžinami ligoniui. Antros grupės (n = 49) ligoniams išsiskyręs autologinis kraujas nebuvo grąžinamas. Palyginome hemoglobino, hematokrito, leukocitų, C reaktyviojo baltymo vertes prieš operaciją, po operacijos praėjus 4 val., 20 val. ir penktą parą. Tyrėme prokalcitonino koncentraciją serume praėjus 4 val. ir 20 val. po operacijos. Įvertinome netekto kraujo kiekį per 20 val. laikotarpį. Rezultatai Grupių demografiniai, intraoperaciniai duomenys, kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija, NYHA funkcinė klasė nesiskyrė. Prieš operaciją ir praėjus 4 val. po operacijos hemoglobino, hematokrito, leukocitų, C reaktyviojo baltymo, prokalcitonino vertės grupėse buvo panašios. Hemoglobino, hematokrito vertės, leukocitų skaičius tarp grupių reikšmingai nesiskyrė ir po 20 val. bei penktą parą. Praėjus 20 val. po operacijos, prokalcitonino koncentracijos padidėjimas (> 0,5–2 ng/ml) dažniau pasitaikė II grupės ligoniams (58,3% / 33,3%). Penktą parą C reaktyviojo baltymo vertė buvo mažesnė I grupėje (70,63 ± 34,23), palyginti su II grupe (93,53 ± 45,48; p 0.5–2 ng/ml) was more frequent in group II (58.3% vs 33.3%). On the fifth postoperative day, the C-reactive protein value was lower in group I (70.63 ± 34.23; p < 0.05), compared to group II (93.53 ± 45.48). Postoperative blood loss did not differ between the groups. Requirement for allogeneic transfusion was significantly lower in group I (14.6% vs 38.8%; p < 0.05). Patients in group I developed less infective complications as compared with the group II (2.4% and 10.2%, respectively; p < 0.05). The length of postoperative in-hospital stay was shorter by 35.19% in group I (p < 0.05) as compared with group II. Conclusions Reinfusion of centrifuged autologous shed mediastinal blood did not increase bleeding tendency and systemic inflammatory response. Requirement for allogeneic transfusion, the risk of postoperative infection and the length of postoperative in-hospital stay was lower in autotransfused patients (group I). The estimation of serum procalcitonin concentration is a usable and rather informative test for evaluating inflammatory response activity after cardiac surgery. Key words: autologous blood, allogeneic blood, cardiopulmonary bypass