Antrosios Lietuvos Respublikos lytys: "post-modernėjimo" pradžios ir culturati baigtys

Abstract

Straipsnyje, remiantis endogeniniu postkomunistinės Lietuvos socialinio kismo modeliu, tvirtinama, kad, pirma, tarybinis „inteligentijos tarpsluoksnis“ – struktūrinis distributyvinės ekonomikos socialinis sandas – buvo pagrindinis postkomunistinės revoliucijos dalyvis jos ankstyvuoju, t. y. revoliuciniu, laikotarpiu. Vėlyvuoju – evoliuciniu – laikotarpiu dėl transformacijos, viena vertus, į palyginti menką petit bourgeoisie ir, kita vertus, į gausėjančius specializuoto žinojimo sluoksnius, inteligentija vis labiau praranda savo revoliucinamąjį vaidmenį, užleisdama jį naujiesiems politiniams, intelektualiniams ir ekonominiams elitams. Tačiau, antra, socialinės morfologijos kaitos pobūdį lemia ne tik endogeninių, bet ir egzogeninių faktų samplaika, t. y. ne tik Lietuvoje užsimezgantys, bet ir jai primetami nūdienio pasaulio realijos ir procesai. Šiuo požiūriu antroji Lietuvos Respublika pasitinka XXI amžių vis labiau postmodernėjanti. Pateikiamos pagrindinės postkomunistinio bendrabūvio ir jo genezės charakteristikos. Pagrindinis normatyvinis postkomunistinės revoliucijos matmuo – pilietinė pareiga, arba pilietinė dorybė. Šios revoliucija – tai pilietinės visuomenės revoliucija, atvėrusi politinio pilietiškumo bendrabūvio dimensiją.

Keywords

• Postkomunistinė transformacija
• pilietinė visuomenė
• inteligentija
• postmodernizmas
• bendrabūvis