Žinojimo ir tikėjimo santykio aiškinimas Tomo Akviniečio filosofijoje

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas žinojimo ir tikėjimo santykis Tomo Akviniečio filosofijoje. Apžvelgiama šio santykio aiškinimo ankstesnė tradicija. P. Abelardas ir jo mokiniai pirmenybę teikė racionaliam mąstymui, anot jų, tikėjimas ir protas egzistuoja nepriklausomai vienas nuo kito, o tiesa yra tai, kas patvirtinta protu. Tomo Akviniečio filosofija sudarė naują etapą scholastikos istorijoje: jis suderino Aristotelio idėjas su Šv. Raštu. Aiškindamas proto ir tikėjimo harmoniją Tomas Akvinietis sujungia proto ir tikėjimo tiesas. Tikėjimas religijoje, anot jo, yra tas pats, kas protas filosofijoje. Protas ir tikėjimas neprieštarauja vienas kitam, o veikiau papildo vienas kitą. Intuityvus žmogaus tikėjimas dieviškosios būties atributais atsiranda teoriniuose filosofijos pagrinduose. Tiek tikėjimas, tiek protas savo pagrindus gauna iš dieviškojo intelekto, be kurio žmogaus protas ir tikėjimas nėra galimas. Įrodinėdamas dievišką būtį Tomas Akvinietis remiasi gamta ir jos objektais. Jis suformulavo penkis Dievo buvimo įrodymus, pagrįstus analogijos principu. Aptariami filosofo individuacijos ir specifikacijos principai, materijos ir formos, esybės ir būties sampratos.

Keywords

• Tomas Akvinietis
• tiesa
• protas
• tikėjimas
• žinojimas