KODĖL BALTIJOS ŠALYS NEDEVALVAVO VALIUTOS: POLITINIS POŽIŪRIS

Abstract

Straipsnyje siekiama atsakyti, kodėl Baltijos šalys per 2008 m. jose prasidėjusią ekonomikos krizę pasirinko „vidinės devalvacijos“, o ne „išorinės“ (valiutos) devalvacijos kelią. Pradžioje apibūdinama Baltijos šalių situacija ir dvi alternatyvos, kurias buvo galima pasirinkti. Teigiama, kad ekonominiai ir struktūriniai veiksniai negali iki galo paaiškinti Baltijos valstybių sprendimo. Toliau, remiantis teorine literatūra, formuluojamos kelios pagrindinės politinės aiškinimo perspektyvos, orientuotos į išorės veiksnius, visuomenę (plačiosios visuomenės ir gamintojų grupių interesai), taip pat institucinė perspektyva. Kokybinė atvejo analizė atskleidžia, kad Baltijos šalių sprendimas nebuvo nulemtas išorės veiksnių, bet atspindėjo stiprų vidaus konsensusą dėl fiksuoto valiutos kurso išlaikymo svarbos. Savo ruožtu šis konsensusas rėmėsi tiek plačiu visuomenės, tiek gamintojų grupių palaikymu. Vis dėlto į visuomenę orientuota perspektyva taip pat negali iki galo paaiškinti keliamo klausimo – tam reikalinga institucinė perspektyva, atsižvelgianti į istorinį fiksuoto valiutos kurso sistemų sukūrimo ir įtvirtinimo kontekstą. Bėgant laikui, sustiprėjo šią instituciją palaikančios jėgos tiek idėjinėje plotmėje (su valstybingumu susijusios idėjos ir įsitikinimai apie priežastinius ryšius), tiek materialinėje plotmėje (įsiskolinimas užsienio valiuta). Paskutinės krizės metu taip pat išryškėjo tendencijos, kurios stiprino institucinę pusiausvyrą, palaikančią fiksuoto valiutos kurso režimą.