Fenomenologinė etika: epistemologinis aspektas

Abstract

Straipsnyje analizuojama fenomenologinės etikos teorijos raida. F. Brentano intencionalių aktų klasifikacija nurodo etikos pirmenybę kitų fenomenologinio mąstymo atmainų atžvilgiu. Etinio santykio pagrindu analizuojami meilės-neapykantos aktai. Jų dialektinių formų tyrimas nurodė, kad dėl jų priklausomybės nuo reprezentacijų ir sprendimų disharmonijos meilės-neapykantos aktai iš esmės pasireiškia neatskirai, bet sudaro vieningą aktų klasę. Parodyta, kad meilės-neapykantos santykis yra individualizuojantis. Meilės-neapykantos imperatyvai interpretuojami dviem plotmėmis: individualiąja – kaip šį santykį įribinantys ir paverčiantys jį etiniu santykiu veiksniai; socialine – kaip kuriantys, palaikantys ir atkuriantys socialumą. Fenomenologinė etika nekonstruoja etinio elgesio taisyklių. Etikos principų neįmanoma sukonstruoti – jie nuolat konstituojami, tematizuojant imperatyvus konkrečių meilės-neapykantos aktų pagrindu. Dėl to etika nuolat išlieka aktuali – jos principų konstitavimas neatsiejamas nuo stichiško socialumo formavimosi. Bandant socialumą reglamentuoti per institucionalizuotą teisingumo sistemą, atsiduriama anapus etinio santykio.

Keywords

• Fenomenologija
• etika
• meilė
• neapykanta
• socialumas