Išgelbėti tiesą: pozityvistinės filosofijos vingiai

Abstract

Straipsnyje siekiama apžvelgti pozityvistinės filosofijos raidą jos kultūrologinių prielaidų aspektu. Parodoma, kaip konkrečios kultūrologinės prielaidos pasireiškė G. Galilėjaus bandymuose matematinę gamtotyrą padaryti Renesanso kultūros esmine sudėtine dalimi, vėliau – kaip panašios prielaidos sąlygojo A. Comte‘o pozityvistinę filosofiją bei vėlesnę jos plėtotę, vykdytą R. Avenarijaus, E. Macho, loginių empiristų, K. R. Popperio, T. Kuhno, I. Lakatoso ir P. Feyerabendo. Teigiama, kad normatyvinio kultūros matmens – vertybių tinklo, organizuojančio išsiskaidžiusią dėl specializacijos žmogiškąją veiklą į visumą – pagrindinius principus buvo išaiškinusi dar antikos idealistinė filosofija. Prasidėjus materialios kultūros (technikos) intervencijai į gamtą, gamtos tyrinėjimų svarba ėmė tolydžio augti. Konstatavęs Šventojo Rašto pažintinį ribotumą, G. Galilėjus kaip tikslesnį ir tikresnį Dievo žodžio pažinimą pasiūlė matematinį gamtos mokslą. Pozityvistinė filosofija reziumavo gamtos mokslo kovos dėl pripažinimo pergalingą baigmę: gamtamokslinį mąstymo būdą paskelbus pranašiausiu iš visų imta reikalauti, kad jis įsitvirtintų visose mąstymo sferose.

Keywords

• Kultūra
• loginis empirizmas
• pozityvizmas
• gamtotyra
• technika