Montenio skepticizmas – naujojo racionalizmo užuomazga

Abstract

Straipsnyje analizuojama M. Montaigne’io skeptinio metodo ištakos ir struktūra. Renesanso epochoje formavosi naujas pažinimo metodas – kritiškumo, abejojimo metodas. Skepticizmas tapo savotišku mąstymo būdu, nukreiptu prie viduramžių pasaulėžiūrą ir bažnytinį dogmatizmą. Pripažindamas, kaip ir Augustinas, kad blogis yra žmogaus laisvos valios padarinys, prancūzų filosofas daro išvadą, jog moralė yra žmogiškos prigimties, o ne duota iš aukščiau. Vadinasi, pats žmogus, o ne Dievas, privalo reguliuoti savo likimą. Religinių tiesų negalima pagrįsti jokiais racionaliais argumentais. M. Montaigne’is manė, kad žmogus yra dvilypis, prieštaringas, juokingas padaras. Renesanso metu ne mokslas, o būtent etika bandė paaiškinti žmogaus esmę. M. Montaigne’io skepticizmas paremtas tuo, kad kiekvienas mąstytojas privalo turėti savo asmeninę nuomonę, nes be savarankiškos analizės negali būti priimtas joks išankstinis teiginys. Nėra tokios tezės, kuriai nebūtų galima rasti antitezės. Kaip tik tuo M. Montaigne’io skepticizmas padėjo pamatus racionalizmui, kurį tęsė R. Descartesas ir B. Spinoza.

Keywords

• Michelis Montaigne’is
• skepticizmas
• racionalizmas
• Renesansas
• žmogus