AUTORITARINIS SANDĖRIS BALTARUSIJOJE: SOCIALINĖS PRIVILEGIJOS KAIP REŽIMO STABILUMO VEIKSNYS

Abstract

Straipsnyje siekiama atskleisti Baltarusijos politinio režimo stabilumo priežastis, kai vien represinių priemonių tam užtikrinti nepakanka. Baltarusijos politinis režimas ne tik sugebėjo išlikti valdžioje beveik dvidešimt metų, bet ir konsoliduoti visuomenės paramą. Šiuo metu šalies piliečių lojalumu neabejoja ne tik politinio režimo atstovai, bet ir opozicija. Siekiant paaiškinti šią situaciją kaip teorinis pagrindas tekste naudojama socialinio kontrakto prieiga, o autoritarinių derybų samprata padeda paaiškinti, kaip vykdomos socialinės politikos tampa režimo išlikimo priemonėmis. Straipsnio autorės siekia atskleisti, kaip pilietinės teisės, pavyzdžiui, rinkti valdžią ar protestuoti prieš politinio elito sprendimus, nesunkiai iškeičiamos į minimalias socialines garantijas ar laisvą prieigą prie tokių gėrybių kaip aukštasis mokslas ar sveikatos paslaugos. Straipsnyje analizuojama, ar toks visuomenės požiūris yra ne vienadienių apklausų rezultatas, bet virtęs socialiniu kontraktu, kuris pasireiškia visuomenės ir valdžios sutarimu dėl minimalių socialinių paslaugų užtikrinimo mainais už valdžios legitimumo nekvestionavimą. Apie kokias paslaugas kalbama ir ko visuomenė tikisi iš Baltarusijos valdančio režimo, straipsnyje atskleidžiama pristatant Baltarusijos gerovės politikos plėtrą ir kaitą, taip pat šalies galimybes vykdyti platesnę ar siauresnę socialinę programą per įvairias išmokas, pašalpas, kainų ir atlyginimų reguliavimą, nemokamą švietimo ir sveikatos sistemas. Tekstas baigiamas išvadomis, kad nors palaipsniui Baltarusijos socialinės politikos aprėptis mažėja, jos lygis kol kas yra pakankamas, kad užtikrintų minimalų esamo režimo palaikymą ir visuomenės lojalumą situacijoje, kai nėra siūloma jokių kitų alternatyvų.