References to Isocrates in Aristotle‘s Art of Rhetoric. Nuorodos į Isokratą Aristotelio Retorikos mene

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos nuorodos į Isokratą Aristo­telio Retorikoje kaip vienas iš jo pažiūrų refleksijos akademikų ir peripatetikų retorinės tradicijoje šal­tinių. Nors Isokrato citatos bei jo kalbų parafrazė­mis iliustruotos retorinės priemonės jau seniai buvo apžvelgtos ne vieno mokslininko, vis dėlto ligi šiol nėra aiškaus ir sistemingo jų tyrimo. Dalis moksli­ninkų gilinosi tik į citatų Aristotelio tekste identifika­vimą ir kodifikavimą, dalis lygino tam tikras abiejų autorių vartotas sąvokas (pvz., metafora, entimema, topas), išskirdami jų reikšminius skirtumus, dar kiti gretino jų pedagoginę veiklą, įžvelgdami tarpusavio konkurenciją ir edukacinių tikslų skirtumą. Nepai­sant to, Isokrato nuorodų reikšmė Aristotelio raštų korpuse vis dar nėra aiškiai nustatyta. Šiuo straipsniu siekiama aptarti pagrindinius Isokrato retorinių prie­monių ir jo kalbų citavimo atvejus Aristotelio Reto­rikoje bei suvesti juos į tam tikrą pradinę sistemą, kurios pagrindu būtų galima atlikti gilesnius Isokrato recepcijos Aristotelio ir peripatetikų retorikos moks­lo tradicijoje tyrimus. Straipsnyje aprašoma dešimt svarbesnių Isokrato nuorodų pasirodymo Stagiriečio veikale atvejų, iš kurių kiekvienas reprezentuojamas skirtingo kieko ir kokybės citatomis, parafrazėmis ar užuominomis, kreipiamas dėmesys į citavimo tiks­lumą, nuorodos eksplikatyvumą, Isokrato stiliaus ir loginių metodų vertinimą. Kad analizė būtų trumpes­nė, citatos ir nuorodos grupuojamos teminiu princi­pu, išskiriant sąlygines Aristotelio veikalo struktūri­nes dalis pagal vėlesnės retorikos teorijos tradicijos suformuluotas retorinės veiklos sritis (heuresis, le­xis, taxis) ir kiekvienoje iš jų aptariant pavienes bei grupines citatas. Grupinės citatos traktuojamos kaip viena didelė nuoroda (šitaip aptartos dvi pirmos nuorodos iš heuresis, antroji ir trečioji grupė citatų iš lexis ir praktiškai visos nuorodos iš taxis srities). Analizės metu pastebėta, kad dauguma Isokrato kal­bų pavyzdžių Aristotelio Retorikoje paimta iš popu­liariausių kalbų, susijusių su politikos, visuomenės santykių, moralės ir ugdymo klausimais. Tai galėjo turėti įtakos Aristotelio ypatingam susidomėjimui retorikos deliberatyviuoju aspektu bei jo idėjai apie retoriką kaip pilietinę veiklą.Iš pateiktos analizės galima išvesti sąlyginį sche­minį ir sisteminį paveikslą. Visos nesusietos nuoro­dos, paimtos į glaudesnę gretą, sudaro nedidelį rin­kinį (tartum simbolinę „bendruomenę“ organiškoje teksto visumoje) iš maždaug 40 komponentų (narių), siejamų trijų bendrų dėsnių, atitinkančių tria officia oratoris (heuresis, lexis, taxis). Kiekvieno dėsnio siejamų nuorodų ar citatų grupių skaičius skirtingas: heuresis srityje yra keturi nedideli nariai (Isokrato citatos kaip bendro dėsnio aspekto pavyzdžiai), lexis ir taxis srityse po tris skirtingo dydžio narius, iš ku­rių didžiausi yra lexis sferos nariai (čia randame 20 nuorodų į Isokratą). Tai liudija faktą, kad stilistinis Isokrato retorikos aspektas paliko bene ryškiausią pėdsaką Aristotelio teorijoje. Vis dėlto ir dėme­sys Isokrato kalbose pastebimoms teminėms bei kompozicinėms variacijoms reikšmingai praplečia Stagiriečio retorikos kaip dialektikos „antrininkės“ koncepciją.Aristotelio eksplicitinės pastabos apie Isokratą paprastai esti teigiamos, o priekaištai arba neesmi­niai, arba nepersonalizuoti. Tai rodo ir aukštą ben­dravimo kultūrą, ir tam tikrą pagarbą buvusiam mo­kytojui. Šiuo požiūriu Isokratas užima pakankamai reikšmingą vietą tarp kitų Aristotelio veikale mini­mų retorikos mokytojų.Tai, kad Isokrato veikalų citatos yra skirtingo tikslumo (iš 26 citatų – tiek jų yra tarp visų minėtų 40 nuorodų – su mums išlikusiais Isokrato tekstais tiksliai sutampa tik 8), paremia tyrėjų skelbtą hipote­zę, kad Aristotelis paprastai citavo iš atminties. Ta­čiau per daug stipru yra tvirtinti, kad jis nesinaudojo jokiu rašytiniu teismo ar tautos susirinkimo kalbos tekstu. Bent viena, nors netiksli, nuoroda į Isokrato teisminę kalbą ir pats faktas apie Aristotelio bibliotekos egzistavimą tam subtiliai prieštarauja. Todėl atsargiau yra teigti, kad Aristotelis ir jo mokiniai, ku­rie užrašė jo paskaitas, nebuvo pedantiškai kruopš­tūs arba neturėjo motyvo sutikrinti visas citatas su jų originalais. Kita vertus, Aristotelio preferenciją parafrazėms arba supaprastintam, sutrumpintam, o ne tiksliam citavimui galima aiškinti jo pasakojimo pragmatiškumu ir taupumu, koncentracija į teorinius principus (dalykų esmę), orientacija į pagrindinę sti­listinę dorybę – aiškumą.