Pasaulio kūrimas kai kurių šiuolaikinių lietuvių ir lenkų poetų kūryboje: nuo socrealizmo iki dabarties

Abstract

Šio straipsnio tikslas – šiek tiek nušviesti naujausios lietuvių ir lenkų poezijos lauką, tiesiogiai paveiktą sudėtingos XX amžiaus II pusės politinės aplinkos. Būdamos artimomis kaimynėmis lenkų ir lietuvių literatūros pasipriešinimo primestai ideologijai strategiją kūrė skirtingais būdais ir formavo skirtingas literatūros tradicijas. Socrealizmo kanonui lenkų literatūra priešpriešino naują poezijos programą, kurios koncepcijoje glūdinti tiesinė istorijos samprata įkūnijo krikščioniškiesiems idealams artimą metafizinį turinį. Tuo tarpu lietuvių literatūra programų ir manifestų tuo metu nesukūrė, tačiau į utopinę laiko tiesę reagavo taip pat. Baltų gamtos pasaulėjauta tapo programinė visai sovietinės literatūros aplinkoje išaugusiai lietuvių poezijai, o gamtos ciklo laikas, paisantis gamtos prigimties ir logikos, tapo vienu iš lemtingų semantinių sprendimų, veikusių metafizinį to laikmečio mąstymą ir nulėmusių šiuolaikinės lietuvių poezijos pobūdį.