Normatyvumas teisės sampratoje ir H. Kelzeno teisės teorija

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama H. Kelzeno normatyvistinė teisės samprata. Joje siekiama teisės problemą gnoseologiškai formuluoti remiantis klasikinio pozityvizmo ir neokantinės Marburgo mokyklos gnoseologijos principų derinimu. Ši teorija siekia išgryninti teisės teoriją nuo vertybinės įtakos, teisės problemą formuluoja ne kaip būties, o kaip pažinimo problemą. Straipsnyje siekiama paneigti H. Kelzeno teisės teorijos moksliškumo pretenzijas remiantis tuo, kad jis teisės problemą sprendžia teoriniu būdu įveikdamas esamybės ir privalomybės sferų prieštaravimus. Šių sričių ryšys nusakomas normos apibūdinimu: faktinei dalykų padėčiai (elgesio aktui) objektyvią prasmę suteikia norma. Norma yra apibrėžimas, teisinės prasmės schema. Norma yra privalėjimas, esminis teisės požymis yra privalomas, imperatyvinis jos pobūdis. Loginis privalėjimas yra anoniminis žmogiškos valios atžvilgiu, todėl jame ištirpsta normatyvinių visuomeninių santykių klasinis turinys. Grynai teoriškai įveikdamas esamybės ir privalomybės priešpriešą, H. Kelzeno normatyvizmas praranda mokslinį pagrindą ir įgyja ideologinį, t. y. egzistuojančios visuomenės santykius sankcionuojantį pobūdį.

Keywords

• Teisė
• normatyvizmas
• teisės filosofija
• privalomybė
• norma