LIETUVOS VISUOMENĖS KLASINĖS SUDĖTIES KAITA 1923–2009 METAIS: TRYS PJŪVIAI NEOVĖBERIŠKOSIOS SOCIALINĖS ISTORIJOS POŽIŪRIU*

Abstract

Šiame straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimą, kokia galėtų būti nauja Lietuvos naujausiųjų laikų socialinės istorijos koncepcija: kaip, kokiomis sąvokomis ir kokiais modeliais galėtų būti analizuojama šio laikotarpio Lietuvos socialinė struktūra ir jos transformacijos XX a.? Atsakant į šį klausimą, pateikiami konkretūs pasiūlymai, kaip konstruoti šiuolaikišką sintetinį ar visuminį Lietuvos visuomenės pokyčių praėjusiame šimtmetyje vaizdą. Toks vaizdas juk ir yra galutinis ar „aukščiausias“ socialinės istorijos tikslas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, socialinė istorija buvo išversta iš istoriografijos karalienės sosto. Į tą sostą ją sovietiniais laikais buvo pasodinę ideologiniai istorikų prievaizdai, kurie iš jų griežtai reikalavo žmonijos praeities nuo pat akmens amžiaus pabaigos faktus interpretuoti per marksistinės-lenininės klasių kovos kaip varomosios istorijos jėgos koncepcijos prizmę. Toje koncepcijoje ne tik buvo paaiškinta, kas tos klasės yra, bet ir bendrais bruožais pasakyta, kada kokios klasės dėl ko kovojo ir kuo ta kova (bent jau „Tarybų Lietuvoje“) baigėsi. *Tyrimas finansuotas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-010). Medžiaga teorinei straipsnio daliai surinkta ir išnagrinėta komandiruotėje Harvardo universiteto Rusijos ir Eurazijos studijų Daviso centre (Davis Center for Russian and Eurasian Studies at Harvard University) JAV 2012 m. spalį.