«Вильна» Константина Бальмонта: русский голос в вильнюсском тексте литовской литературы | Konstantino Balmonto Vilna: rusiškas balsas lietuvių literatūros vilniaus tekste

Abstract

Geokritikos, kurios idėjos paremia straipsnį, pers­pektyva perkelia tyrėjo dėmesį nuo individualaus požiūrio į vietą prie pačios vietos kaip meninės er­dvės provaizdžio. Įvairialypės reprezentacijos čia yra suvokiamos kaip visuminio heterogeniško vietos vaizdo galimybė. Šis požiūris šaknijasi miesto geo­grafijoje ir urbanistikos studijose, todėl jam labai ar­tima Vladimiro Toporovo sukurta Sankt Peterburgo teksto koncepcija, apjungianti Peterburgo literatūrą kaip vieną darinį.Vilniaus teksto kaip skirtingų tautų skirtingomis kalbomis parašytos literatūros samprata įtvirtinta Tomo Venclovos. Konstantino Balmonto eilėraščiai apie Vilnių gali būti traktuojami kaip vienas iš Vil­niaus teksto balsų. Kita vertus, jie yra pakankamai specifinis atvejis, nes parašyti rusiškai, bet laikantis lietuviškos ideologijos normų. Kita jų dviprasmybė būtų sietina su tuo, kad nepaisant poeto pažinties su realia miesto, kuriame jis lankėsi porą kartų, erdve, po­ezijoje jos vietą užima mitinė Gedimino sapno ir su juo susijusių implikacijų erdvė. Vilnius yra mitologizuoja­mas dvigubai: pasakojant jo įkūrimo mitą ir struktūruo­jant istorinį pasakojimą vadovaujantis mitinio mąstymo principais. Nepaisant šios fikcijos, Balmonto eilėraščių dėka Vilniaus tekste atsiranda naujas personažas – poe­tas, Miškų Karalaitės Lietuvos vaduotojas.