Poetinė idėja ir poezijos kūrinys

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama poetinės (meninės) idėjos sampratos raida. Meninė idėja, anot I. Kanto, natūraliai sujungia jutimus ir protą į harmoningą žaidimą. Meninė idėja yra sintetiška (ji sulydo vaizdinį ir sąvoką, vaizdą ir mintį) ir kartu yra daugiaprasmė (jos negalima išreikšti ir atskleisti vien loginėmis kategorijomis – diskursyviu mąstymu). G. Hegelis teigė, kad meno tikslas yra jusliškas idėjos vaizdavimas. Menas tobulas tik tada, kai idėjos vaizdas pasidaro tikras, kai idėja yra vaizdas savyje ir sau. F. Schellingo teigimu, meninis vaizdas (simbolis) yra kupinas prasmės, o meninio kūrinio prasmė (jo idėja) yra konkreti, nepakartojama. Meninė idėja, būdama ypatingos prigimties grožio idėja, kartu yra pagrindinė kūrinio konstruktyvi jėga. Ji yra kūrimo tikslas, be jos negalima suprasti kūrinio struktūros; dėl savo konkretumo, individualumo ji yra ir pagrindinis talento rodiklis. Konkreti meninė idėja, konkretus dvasinis turinys išreiškiami konkrečiu vaizdu, jusline forma. Turinys pereina į formą, o forma išreiškia turinį, tampa turininga. Kiekviename kūrinyje savotiškai susilydo subjektas ir objektas, žmogus ir gamta, tai, kas individualu, su tuo, kas visuomeniška. Pateikiama S. Nėries eilėraščių interpretacija.

Keywords

• Immanuel Kant
• meninė idėja
• poezija
• kūrinys
• menas