Knygotyra (Jan 2010)
KNYGOS ISTORIJOS ŠALTINIAI
Abstract
Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] Knygos istorijos šaltinių mokslas, arba šaltiniotyra, – knygotyros dalykas, tiriantis knygos istorijos šaltinių atsiradimą, jų išaiškinimą, klasifikavimą, vertinimą ir naudojimą. Knygos istorijos atžvilgiu jis yra pagalbinis mokslas. Tai iš dalies teorinis, iš dalies taikomasis mokslas. Teorinė šaltiniotyra tiria šaltinių autentiškumo, patikimumo, sisteminimo, taikomoji – šaltinių bazės formavimo ir naudojimo klausimus. Universalus šaltinių išteklių apdorojimo metodologinis sprendimas yra jų klasifikavimas. Pagrindinės klasifikavimo sąvokos yra tipas ir rūšis. Tipu laikoma bendrą esminę savybę turinčių duomenų, kūrinių arba vienarūšių daiktų grupės modelis, rūšimi – bendru arba daliniu požymiu tipą atitinkantis klasifikuojamas objektas. Įvairių šalių mokslininkų sutarimu šaltinių tipas dažniausiai nustatomas pagal tokius požymius: 1) pagal atsiradimo laiką (skirstomi į pirminius ir antrinius), 2) pagal informacijos formą (skirstomi į rašytinius, vaizdinius, garsinius, lingvistinius ir daiktinius). Knygos istorijai svarbiausias antrasis požymis, pagal kurį šaltiniai skirstomi į rašytinius ir nerašytinius. Rašytiniai šaltiniai yra gausiausi, todėl remiantis jų paskirties požymiu skirstomi į šias rūšis: 1) tiriamos knygos, 2) direktyviniai dokumentai, 3) kritikos ir vertinimo medžiaga, 4) bibliografinės rodyklės, 5) statistikos žinynai, 6) knygos įstaigų ir įmonių žinynai, katalogai, adresų knygos, 7) archyviniai raštvedybos dokumentai, 8) leidinių anonsavimo publikacijos, 9) periodinių leidinių informacinė medžiaga, 10) dienoraščiai, 11) laiškai, 12) atsiminimai, 13) kitų mokslų knygos tyrinėjimai, 14) publicistika, 15) knygų nuosavybės ženklai, 16) kiti rankraštiniai ir spausdintiniai šaltiniai. Nerašytiniai šaltiniai ne tokie įvairūs. Jiems skiriami: 1) vaizdo ir garso dokumentai, 2) materialinės kultūros objektai (pastatai, įrengimai, memorialiniai paminklai, knygos kultūros priemonės). Kritinis šaltinių vertinimas daugiausia kreipiamas į rašytinius šaltinius. Jis yra išorinis ir vidinis. Pirmasis padeda nustatyti šaltinio kaip dokumento rūšį ir jo požymius, antrasis – dokumento reikšmę. Remdamasis šaltinių visuma tyrėjas atkuria knygos praeities faktus ir reiškinius, kurie sudaro pagrindą knygos raidos dėsningumams nustatyti.
Keywords
