"Meno istorijos pabaiga" A. Danto teorijoje

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama analitinės estetikos atstovo A. Danto meno pabaigos koncepcija. A. Danto plėtoja dvi meno pabaigos sampratas – meno istorijos, kaip kryptingos imanentinės raidos, pabaigą ir esminį meno ypatybių pokytį, leidžiantį teigti, jog šis fenomenas tapo filosofijos dalimi. Analizuojama pati meno sąvoka, kritiškai nagrinėjami meno raidos modeliai. Pirmoji meno raidos samprata apima tik vizualius menus. Menininkus vedantis imperatyvas buvo vis tikslesnis realybės vaizdavimas, kur tik įmanoma konvencionalius ženklus pakeitus optiniais jų ekvivalentais, leidžiantis žiūrovui įtarpintą suvokimą pakeisti tiesiogine jusline percepcija. Šiuo atveju progresą ribojo loginės pačios juslinės percepcijos ribos ir konkrečios išraiškos priemonių sistemos ypatybės. A. Danto pripažįsta lemiamą ekspresijos teorijos ir jos pagrindu egzistuojančių kūrinių reikšmę meno istorijos vyksmui. Menas tampa filosofija tada, kai patys kūriniai atskleidžia filosofinę meno prigimtį. Menas visada yra filosofijos objektas. Daroma išvada, kad net jei sąmoningumas būtų būdingas visiems modernaus meno kūriniams, jis nėra nei vienintelė, nei vien tik filosofijai būdinga savybė.

Keywords

• Menas
• meno filosofija
• meno pabaiga
• Arthuras Danto
• analitinė estetika