Politologija (May 2016)
AKCIJOS MIESTE IR IŠPUOLIŲ GRĖSMĖS RETORIKA. VILNIUS PO 2009-ŲJŲ
Abstract
Straipsnyje analizuojami urbanistinių akcijų interpretavimo būdai. Išpuolių grėsmės retorika siejama ne tiek su organizatorių intencijomis, kiek su išorinėmis politinėmis įtampomis. Parodoma, jog emocijomis nuspalvintas garsių politikų, žurnalistų etc. nuostatas tam tikrų renginių atžvilgiu lemia ne vien administracinės taisyklės, bet ir bendra geopolitinė šalies orientacija, taip pat tarptautiniai neramumai, besisiejantys su vietinių politikų baimėmis. Kaip išeities tašką pasirenkant mikroatvejo perspektyvą (įsimintinas 2009 m. sausio 16 d. riaušes prie Lietuvos Respublikos Seimo), čia aptariami kai kurie legalumo ribų kvestionavimo atvejai Lietuvos žiniasklaidos erdvėje, pabrėžiami skirtingi politikų, viešųjų intelektualų, pareigūnų, ekspertų, žurnalistų, aktyvistų ir kitų viešosios erdvės dalyvių pasisakymai pagrindiniuose žinių portaluose. Pradžioje atskleidžiama, kaip nuostatas susibūrimų (ir administracinių bei politinių reikalavimų) atžvilgiu keičia pirmuoju XXI a. dešimtmečiu ryškėjęs Lietuvos politinės situacijos nusakymas kaip (vėl) autoritarinės; parodoma, kad naujas konfliktines situacijas lėmė naujo tipo akcijų ir jų teisėtumo suderinamumo klausimas. Vėliau minimos kai kurios viešųjų autoritetų reakcijos į socialinius reikalavimus keliančius protestus Vilniuje. Daroma išvada, jog šiandienos žiniasklaidoje tokie reikalavimai interpretuojami gana kontrastingai – viena vertus, kaip grėsmė nedidelės šalies ir jos visuomenės integralumui ar net saugumui, kita vertus – kaip geistinas (deja, realybėje vis nutolstantis) normalios demokratinės visuomenės atributas.
