Literatūra (Vilnius) (Jan 2018)
ATMINTIES PAVIDALAI PATRICKO MODIANO ROMANE „PRABĖGUSIOS JAUNYSTĖS KAVINĖJE“
Abstract
Straipsnyje analizuojami įvairūs atminties pavidalai Patricko Modiano romane Prabėgusios jaunystės kavinėje (2007). Grįsdami savo analizę dviem atminties formomis, kurias veikale Materija ir atmintis pasiūlė Henri Bergsonas, teigdamas, kad egzistuoja viena atmintis kaip vaizdinys-prisiminimas ir kita, kuri, būdama dabartyje, pratęsia praeitį ir žvelgia tik į ateitį, mes konstatuojame, kad šiame romane pastebimi abu šios atminties pavidalai. Keturių romano pasakotojų – kalnakasybos mokyklos studento, buvusio policininko Kėslėjaus, jaunos 22 metų moters Žaklinos, pravarde Luki, ir pradedančiojo rašytojo Rolano paveiksluose – galima įžvelgti patį autorių. Galima teigti, kad romane prarasto laiko ieško Luki ir autorius, kiti trys romano pasakotojai užsiima tik dingusios Luki paieškomis. Visa šio romano ir Luki istorija skleidžiasi pirmąja – vaizduote grindžiama atminties rūšimi, tuo tarpu trys jaunos moters gyvenimo versijos, kurias išsako trys pasakotojai, yra susijusios su antrąja atminties rūšimi, kuri remiasi pakartojimu. Studentas stengiasi išsaugoti savo prisiminimus apie Žakliną tikėdamasis, kad jie leis sukurti jaunos moters portretą. Kėslėjaus atmintis yra siejama su objektais-prisiminimais: savo tyrimo metu jis pateikia begalę pavadinimų, adresų, asmenų, su kuriais susiduria Luki, bet tai negali išreikšti tikrojo Žaklinos gyvenimo. Žaklinos atmintis yra ta, kuri įsivaizduoja ir kuri padeda viską užmiršti. Galiausiai Rolano atmintis ir įsivaizduoja, ir kartu ieško prarasto laiko, ir taip šis pasakotojas tampa Patricko Modiano antrininku.
Keywords
