Neoscholastinė filosofijos objekto samprata Lietuvoje

Abstract

Straipsnyje nurodoma, kad nustatyti neoscholastinės filosofijos diferenciaciją yra problemiška, nes joje taikytos filosofijos sampratos nebuvo nuoseklios. Lietuvos XX a. pirmosios pusės neoscholastinėje filosofijoje išsiskyrė dvi filosofijos koncepcijos: tradicinė (tomistinė), filosofijos objektu laikanti Dievo ir pasaulio santykius, ir neortodoksinė, besiorientuojanti į žmogaus ir Dievo santykių problemą, kuri būdinga spiritualistinėms filosofijos srovėms. Tradicinė, ortodoksinė, kryptis (P. Kuraitis) domėjosi visa realybe – materialaus, gamtinio pasaulio ir metafizinės būties santykiais. Filosofijos uždaviniu laikė atskleisti ontinę žmogaus padėtį pasaulyje, etinę poziciją, pažintinį santykį su transcendencija. Neortodoksinė Lietuvos neoscholastikos kryptis (A. Jakštas, S. Šalkauskis, P. Dovydaitis, I. Tamošaitis, K. Ambrozaitis) buvo labiau išplėtota ir eklektiška. Teigė, kad materialus filosofijos objektas yra neribotas, tai tikrovės visuma. Formalus objektas yra protu suvokiamas Dievas, kiek jis yra regimojo pasaulio priežastis.

Keywords

• Neoscholastika
• Lietuvos filosofija
• filosofijos objektas
• Dievas
• žmogus