Problemos (Jan 2014)
Kas yra biopolitikos subjektas? Filosofija, humanizmas ir gyvūniškumas
Abstract
Straipsnyje analizuojamas žmogaus teisių paradoksas, atskleistas Hannah’os Arendt, Jacques’o Rancière’o ir Giorgio Agambeno darbuose. Žmogaus teisių konceptas veikia kaip biopolitinis aparatas, įdiegiantis žmogaus kaip gyvos būtybės ir žmogaus kaip politinio subjekto perskyrą. Ši gyvūniškumo ir žmogiškumo perskyra, atrandama pačiame žmoguje, rezonuoja su žmogiškumo ir gyvūniškumo klausimu filosofijoje. Klasikinė filosofija – nuo Aristotelio iki Heideggerio imtinai – postuluoja žmogaus ir gyvūno skirtingumą, o Agambenas ir Derrida teigia, kad žmogaus gyvūniškumas ir gyvūno humanizavimas yra tik dvi tos pačios problemos pusės. Toks klausimo performulavimas leidžia pereiti prie Roberto Esposito filosofijos, kurioje teigiamas visų gyvų būtybių lygiavertiškumas bei pačios gyvybės imanentiškumas. Priešingai nei negatyvioji biopolitika, kuri siekė pajungti gyvybę normai ir įstatymui, Esposito nori sukurti teigiančiąją biopolitiką, kurioje norma laikoma imanentiška taisykle, leidžiančia gyvybei siekti maksimalios išraiškos. Nors atrodytų, jog tokia teorija turi mažai ką bendra su politiškumo konceptualizavimu, Esposito teigia, jog būtent ribos tarp zoē ir bios, tarp nuogos gyvybės ir politinės egzistencijos, panaikinimas ne tik nesumažina galimybių veikti politinėje plotmėje, bet, atvirkščiai, yra bet kokio bendro buvimo sąlyga.
Keywords
