Sociologija: Mintis ir Veiksmas (Dec 2011)
Visuomeninės nuostatos ir (nepastebima)rezistencija Kaune vėlyvuoju sovietmečiu
Abstract
Remiantis teoriniu H. Johnstono ir C. Mueller pasiūlytu nepastebimų opozicinių praktikų modeliu, straipsnyje siekiama aptarti, kokios buvo pagrindinės opozicinės laikysenos bei jų socialinė raiška Kaune vėlyvuoju sovietmečiu. Analizuojamu laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje egzistavusioms esminėms opozicinėms visuomenės grupėms būdingas nesusitaikymas su esama situacija. Vieną socialiai atpažįstamo ir matomo ideologinio protesto formą atitiko tradicinėmis vertybėmis grįsti etnokultūriniai ir katalikiški sąjūdžiai, kitą – provakarietiškos subkultūros ar menininkų sambūriai. Nors šių grupių raiška leidžia jas analitiškai suvokti kaip svarbiausius rezistencijos židinius, stiprios neigiamos nuostatos sovietinio režimo atžvilgiu buvo išplitusios žymiai gausesniuose visuomenės sluoksniuose. Tokios visuomeninės nuostatos neįgijo akivaizdžių, deklaruotinų ar socialiai matomų opozicinių praktikų formos, tačiau jos prisidėjo prie Sąjūdžio, kaip socialinio judėjimo, sėkmės. Kadangi socialiniai judėjimai susiję su kolektyvine tapatybe ir jos įtvirtinimu arba išsaugojimu, straipsnyje atskleidžiama, kaip aptariamos opozicinės nuostatos kūrė socialinę terpę, leidusią atsirasti Sąjūdžio kolektyvinei tapatybei. Opozicinio konteksto egzistavimas leidžia paaiškinti sparčią Sąjūdžio kaip socialinio judėjimo mobilizaciją – praėjus vos trims savaitėms po susikūrimo, Sajūdžio demonstracijose dalyvavo dešimtys, o kiek vėliau – ir šimtai tūkstančių žmonių.
Keywords
