JACQUES’O DERRIDA PHARMAKON INTERPRETACIJA

Abstract

Straipsnyje analizuojama Platono dialoge „Faidras“ suformuluota rašto samprata, ir J. Derrida knygoje „Diseminacija“ pateikta šios sampratos dekonstrukcija. Šioje Platono rašto sampratos rekonstrukcijoje sąvoka „pharmakon“ atlieka esminį vaidmenį. Dėl šios sąvokos keblumo visa Vakarų logocentrinė tradicija, pradedant Platonu, kalbėjimą iškelia virš rašto. Raštas įvardijamas kaip „pharmakon“, paprastai nurodant į jo nuodingumą ir kenksmingumą gyvąją esatį kontempliuojančiai sielai. Derrida, nagrinėdamas šią sąvoką, atskleidžia, jog neegzistuoja gyvas, neįtarpintas ženklais žinojimas. Šia prasme kalbėjimas (logos) tėra raštas plačiąja prasme. Ši Derrida įžvalga išjudina klasikinę kalbėjimo/rašto opozicijos hierarchiją, grąžindama ją į „pharmakon“ neapibrėžtumo būseną. Kaip galimas pakaitalas klasikiniam logocentriniam žinojimo idealui straipsnyje aptariama diseminacija kaip reikšmių išsėjimo būdas, įtvirtinantis signifikantų žaismą. Šis žaismas Platono farmacijoje pasireiškia kaip „pharmakon“ išsisėjimas naujuose „pharmakeus“ ir „pharmakos“ reikšmių laukuose. Pagrindiniai žodžiai: logocentrizmas, pharmakon, raštas, pharmakeus, pharmakos. Jacques Derrida’s Interpretation of Pharmakon Aušra Urbonienė Summary The article deals with Derrida’s interpretation of Plato’s notion of pharmakon. Pharmakon is the Greek word which has two opposite meanings – “cure” and “poison”. The concept of pharmakon, according to Derrida, produces a play of binary oppositions crucial to Western logocentric tradition: remedy/poison, speech/writing, good/bad, interior/exterior, etc. In Plato’s Pharmacy Derrida questions the main distinction between speech and writing. He argues that speech was viewed as the “original” form of language by Plato and the Western tradition. Writing is a later development – essentially bad, external to memory, productive not of truth but of appearances. Derrida, in his theory of archi-writing, turns upside down the opposition by showing that speech is a form of writing. Also, when reading Plato, Derrida reveals an interconnection between the words pharmakon (remedy), pharmakeus (sorcerer, magician) and pharmakos (scapegoat) which was never used by Plato but, according to Derrida, plays an important role in the character of Socrates. Socrates as pharmakeus becomes the most famous pharmakos in Athens after he drinks the pharmakon. Keywords: logocentrism, pharmakon, writing, pharmakeus, pharmakos.