VAIZDINĖS-SCHEMINĖS GYVENIMO METAFOROS XVI AMŽIAUS PABAIGOS LOTYNIŠKOJE LDK GEDULINGOJE POEZIJOJE

Abstract

Straipsnyje analizuojama XVI amžiaus pabaigos lotyniškoji LDK gedulinga poezija, keturi rinkiniai, parašyti Vilniaus akademijos studentų, taip pat Petro Roizijaus poezijos rinktinė. Siekiama atskleisti tekstuose rastų vaizdinių-scheminių metaforų gyvenimas yra kelionė, gyvenimas yra gija ir gyvenimas yra skalė ypatybes. Vaizdinės-scheminės metaforos tirtos pasitelkus G. Lakoffo šaltinio-trajektorijos-tikslo schemą, nurodančią judėjimą iš vieno taško (šaltinio) link kito taško (galutinio tikslo). Gyvenimo kaip kelionės, turinčios pabaigą, arba trapios gijos, metaforos rodo, kad Renesanso žmogus suvokė savo laikinumą, kuris dar labiau akcentuojamas Baroko kūryboje. Žemiškasis gyvenimas dažniausiai įvaizdijamas kelio konceptais, o anapusinis gyvenimas labiau suvokiamas kaip skalė, nurodanti judėjimą kryptimi aukštyn arba žemyn. Pomirtinio gyvenimo – skalės – metafora atskleidžia krikščioniškąjį gyvenimo po mirties suvokimą: geri žmonės keliauja pas Dievą į dangų, o nedori – į pragarą.

Keywords

• konceptualioji metafora
• vaizdinės-scheminės metaforos
• šaltinio-trajektorijos-tikslo schema
• ištakų sritis
• tikslo sritis