Ė. Fromo „žmogaus sau“ ir jo autentiško gyvenimo visuomenėje samprata (II)

Abstract

Antroje straipsnio dalyje nagrinėjama asmenybės depersonifikacijos samprata E. Frommo veikaluose, kuria remdamasis jis nuosekliai kritikuoja šiuolaikinę buržuazinę visuomenę. E. Frommas nagrinėja socializacijos procesą, individo ir visuomenės santykį. Lemiamu socializacijos momentu jis laiko teisingo asmenybės santykio su autoritetu susiformavimą. Santykio su autoritetu tipas nulemia individo idealų, jo sąžinės pobūdį. Pagal tai E. Frommas skiria autoritarinę ir humanistinę sąžinę. Svarbiausias autoritarinės sąžinės reikalavimas – nekritiškas, pagrįstas prievarta ir baime atsidavimas išoriniam autoritetui. Humanistinė sąžinė orientuoja individą realizuoti savo įgimtas galias bei interesus, ji yra harmoningo „žmogaus sau“ būtinas, organizuojantis centras. Aptariamas sąmonės ir pasąmonės santykis. Sąmonė reprezentuoja socialinį žmogų, t. y. atsitiktinių apribojimų visumą, kuri kyla iš praeinančios istorinės situacijos, o pasąmonė atstovauja universaliajam žmogiškumui, pačiai žmogaus prigimčiai. E. Frommas plėtojo antiintelektualinės įžvalgos į save ir aplinkinius daiktus idėją. Ja pasiekiama aukščiausia pažinimo forma – intuicija, kuria įveikiamas subjekto-objekto, sąmonės ir pasąmonės suskilimas.

Keywords

• Erich Fromm
• socializacija
• autoritetas
• sąžinė
• sąmonė