PLATONO KALBOS TEORIJA: KOSMO IR LOGO IZOMORFIZMAS TIMAJUJE

Abstract

Straipsnyje per Timajaus metafizikos prizmę aptariama Platono kalbos teorija. Teigiama, kad Platono kalbos filosofijos tariamas prieštaringumas kyla iš dvilypės kalbos prigimties ir kad Platono Timajuje pasiūlyta metafizinė schema gali nuskaidrinti jo nuoseklią kalbos teoriją. Timajo kalbos ir metafizikos izomorfizmas numato, kad (1) žodžiai ir materialieji elementai atitinkamai turi savo reikšmę ir prigimtį; (2) jie gali būti redukuoti į begalinę amorfinių garsų įvairovę; (3) dalyvavimas tiesoje įmanomas tik pasakojimo ir visatos lygmeniu. Pagal šią schemą, visata (κόσμος), kaip ir bet kuri kalba (λόγος), gali būti paaiškinta per redukciją į sudarančius elementus, tačiau tai tebus būtinas aiškinimas. Platonui tikrasis kosmo ir logo supratimas įmanomas tik koherentiško visumos vienumo lygmeniu, geriausiai reprezentuojančiu idealią paradigmą.

Keywords

• Platonas
• Timajas
• kalbos teorija
• metafizika
• kalbos natūralizmas
• kalbos konvencionalizmas