Knygotyra (Jan 2013)

LIETUVOS BIBLIOFILIJA SOVIETMEČIU: ISTORIOGRAFINIS ASPEKTAS

  • INGA LIEPAITĖ

DOI
https://doi.org/10.15388/kn.v60i0.1369
Journal volume & issue
Vol. 60

Abstract

Read online

Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas, Vilniaus universiteto biblioteka Universiteto g. 3, LT-01122 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] Straipsniu siekiama atskleisti Lietuvos bibliofilijos sovietmečiu mokslinius ar bent pretenduojančius jais būti vertinimus. Tyrimo pagrindą sudaro publikuota ir nepublikuota istoriografinė literatūra. Negausioje temos istoriografijoje išskiriami du etapai: 1) iki 1990-ųjų ir 2) po 1990 metų. Pirmuoju išspausdinti darbai, daugiausia aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje, teikė žinių to meto bibliofilijos sampratos, jos ištakų ir istorinės raidos bei atmosferos, kurioje ši funkcionavusi, klausimais. Paprastai pastarųjų darbų autoriai skelbė apie neva naujai susiformavusią „socialistinę bibliofiliją“ ir pakitusias jos socialines bei kultūrines funkcijas. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę įsivyravo stereotipinis įtikėjimas, jog sovietmečiu bibliofilija neegzistavo, be to, esą net pati jos sąvoka buvusi uždrausta ir nevartota. Iki 2008–2012 m. į kalbamo laikotarpio bibliofiliją tebuvo prabėgomis pažvelgta atskirais žiūros pjūviais. Sprendžiant bendruosius Lietuvos bibliofilijos istorijos, teorijos, metodikos bei organizacijos klausimus neretai žvilgsnis trumpam nukrypsta ir į sovietinio laikotarpio bibliofiliją. Tyrėjų akiratin dažniausiai patenka Lietuvos bibliofilijos istorijoje svarbų vaidmenį atlikę Vilniaus Mažvydo ir Plungės Daukanto knygos bičiulių klubai, kurie tebetęsia savo veiklą iki šių dienų. Kitais atvejais apsiribojama to meto bibliofilijos bendros padėties glaustu apibūdinimu ar tradiciškai nepalankiu įvertinimu, paprastai išsitenkančiu keliuose sakiniuose ar pastraipose, arba pabrėžiamos nepalankios sąlygos jai tarpti.

Keywords