Žurnalistikos Tyrimai (Jan 2015)
Legalios spaudos ir valdžios santykis Lietuvoje vokiečių okupacijos metais (1941–1944 )
Abstract
Vokiečių okupacija Lietuvoje 1941-1944 m. yra prieštaringai vertinama ir tuo pačiu įvairiais aspektais nagrinėta šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorijos tema. Mokslininkai dažniausiai tiria sudėtingus politikos ir kultūros klausimus, ypatingo dėmesio susilaukia žydų genocidas, jo dalyviai bei pati lietuvių visuomenės pozicija ar požiūris į įvairius to meto karo nusikaltimus bei prievoles. Paradoksalu, kad dažnai istorikai savo darbuose šio laikmečio legalią ir nelegalią Lietuvoje leistą periodiką nurodo kaip vieną iš pagrindinių tyrimo šaltinių, tačiau apskritai nuosekliau yra tirta tik pogrindžio spauda. Įvairios smulkios nelegalios lietuvių politinės ir karinės organizacijos bei jų 1942–1944 m. leisti nelegalūs laikraštėliai ir atsišaukimai dažnai pristatomi kaip bene vienintelė politinė antinacinio pasipriešinimo forma, dėl to – labai svarbi. Taigi legali periodinė spauda Lietuvoje tuo metu buvo plačiausiai naudojama žiniasklaidos priemonė. Pasikeitus režimams, 1941–1944 m. krašte buvo sukurta iš esmės nauja ir gana plati oficialios periodikos sistema – pasirodė bent 40 leidinių; dauguma – lietuvių kalba.1 Vokietijoje nacių lyderiai su propagandos šefu Josephu Goebbelsu priešakyje organizavo totalitarinės, instituciškai griežtai centralizuotos propagandos sistemą, kuriai aktyviai panaudojo ir žiniasklaidą. Užėmę Lietuvą, vokiečiai masinei komunikacijai skyrė itin daug dėmesio, siekė visapusiškos kontrolės. Dėl to tuometinė žiniasklaida gana pagrįstai yra siejama tik su okupantų propaganda ir auditorijos manipuliacija. Kita vertus, laikraščių redakcijas dažniausiai sudarė vietos žurnalistai ir politiniai aktyvistai. Dalis jų buvo nusiteikę patriotiškai ir palaikė buvusios valstybės atkūrimo siekius, net griežtos cenzūros aplinkybėmis gindavo savo interesus. Susiformavo specifinis santykis tarp vietinės spaudos ir valdžios, kuri bandė pritaikyti Vokietijoje išbandytas kontrolės priemones – nuo žurnalistams skirtų politinių „konsultacijų“ iki teroro – šįkart jau okupuotame krašte. Šio laikotarpio legalios spaudos studijos praplėstų žinias apie totalitarinę lietuviškos žiniasklaidos patirtį, praverstų nagrinėjant vokietmečio Lietuvoje politines ir socialines problemas. Žiniasklaidos ir valdžios santykį vokiečių okupacijos metu fragmentiškai nagrinėjo vos keli lietuvių istorikai. Galima išskirti Vytauto Kubiliaus studiją2 „Neparklupdyta mūza“, kurioje autorius analizuoja lietuvių literatūros ir spaudos leidybą vokietmečiu. Juozas Bulavas savo 1969 m. veikale3 „Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas (1940–1944 m.)“ trumpai aptaria spaudos ir radijo kontrolę. Autoriaus pateikta informacija vertinga ir mažai ideologizuota, tad neveltui ir Arūnas Bubnys ja remiasi savo monografijos4 skyriuje „Dvasinis genocidas (germanizacija)“, aptardamas spaudos, literatūros bei radijo padėtį Lietuvoje 1941–1944 m. Nagrinėjant šią temą, galima prisiminti ir netolimą priešistorę – sovietinę Lietuvos okupaciją 1940–1941 m., kai buvo vykdytos intensyvios institucinės propagandos kampanijos, pradėtas formuoti griežtas cenzūros mechanizmas, o spaudos sistema perkurta pagal SSRS administracinių vienetų – respublikų patirtį. Dar daugiau – Antano Smetonos režimas Lietu voje Respublikoje taip pat buvo išplėtojęs veiksmingą politinės cenzūros infrastruktūrą. Diskusija apie Lietuvos ar užsienio politinių įvykių raidą buvo ribota, todėl 1940 m. vasarą okupacinis sovietų režimas turėjo geras sąlygas perimti lietuviškos spaudos kontrolę ir panaudoti ją, pateisinant valstybės santvarkos kaitą. Toks kontekstas leidžia palyginti ir padaryti platesnes įžvalgas apie žiniasklaidą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Tyrimo objektas – legalios periodinės spaudos ir valdžios santykis Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Straipsnio tikslas – analizuoti legalios periodinės spaudos leidybos aplinkybes, siekiant išryškinti okupacinės valdžios politinius ir ideologinius reikalavimus žiniasklaidai, atkurti kontrolės mechanizmus. Chronologinės ribos: 1941 m. birželis – 1944 m. liepa. Geografinės ribos neapima 1939 m. Vokietijos aneksuoto Klaipėdos krašto, tačiau įtrauktas 1939 m. rudenį sovietų lietuviams perduotas Vilniaus kraštas. Tyrimo metodai – rašant straipsnį taikyti istorinis, lyginamasis, analitinis ir kiti metodai, panaudota mokslinė literatūra, publikuoti dokumentai. Straipsnyje daugiausia remtasi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (toliau – LCVA) išlikusiais dokumentais: Generalinio komisaro Kaune5, Vilniaus miesto apygardos komisaro6, Vokiečių informacijos biuro Kaune7, laikraščio „Naujoji Lietuva“ redakcijos8, laikraščio ,,Panevėžio apygardos balsas“ redakcijos9; amžininkų liudijimais: Rapolo Mackonio10, Juozo Brazaičio,11, ir Antano Valiukėno pranešimais12; taip pat to meto spaudoje skelbtais aukščiausios okupacinės valdžios pareigūnų potvarkiais13.
Keywords
