Menų sintezė: koncepcijos, formos ir reikšmė

Abstract

Straipsnyje aptariama menų sintezės problema. Teigiama, kad menų sintezė yra natūralus dalykas, neatskiriamas nuo visuotinio meno proceso, visos meno formos yra tarpusavyje susijusios. Autorius išskiria menų sintezės sujungimo ir įjungimo tipus. Pirmajam tipui būdinga tai, kad čia atskiros meno formos susiejamos, suderinamos viena su kita, sudarydamos tam tikrus kompleksus, derinius, ansamblius. Antrasis menų sintezės tipas reiškiasi vienų meno formų įjungimu, įkomponavimu į kitas formas: įjungiamoji forma tampa įjungiančiosios formos struktūriniu komponentu. Esamos menų sintezės tendencijos ir formos yra tik vienas meno raidos aspektas, susijęs su jų diferencijavimosi procesu, dėl to jis negali būti traktuojamas kaip absoliutus principas, o šiose tendencijose ir formose įkūnijamos reikšmės neturi absoliutaus prioriteto prieš diferencijuotų menų turinį. Daroma išvada, kad sintezės tendencijų plitimas meno raidoje nėra visiškai savaiminis procesas – jis yra susijęs su socialinių idealų, psichologinio klimato pasikeitimais.

Keywords

• Menas
• menų sintezė
• įjungimas
• sujungimas
• meno filosofija